- -
- 100%
- +
Tai truko vos vieną vasarą ir Nilda nebuvo kuo nors ypatinga, tai koks čia reikalas? Jo nebėra, jo nebėra, jo nebėra. Man dvidešimt treji, skalbiuosi drabužius mažyčiame prekybos centre Ernstono gatvėje. Ji irgi čia, lanksto savo skalbinius, šypsosi, matyti skylė išmuštų dantų vietoje.
– Nemažai laiko praėjo, ką, Juniorai?
– Keletas metų, – atsakau lankstydamas baltus skalbinius.
Danguje nematyti kirų, mama laukia manęs namuose su vakariene. Prieš šešis mėnesius mums žiūrint televizorių motina pasakė:
– Manau, man jau metas palikti šitą vietą.
Nilda paklausia:
– Tu išsikraustei, ar kaip?
– Tik dirbau, – papurtau galvą.
Dieve, kiek laiko praėjo. Tai, ką ji daro su drabužiais, magiška, viskas taip tvarkinga, dailu, viskas gulasi į savo vietas. Prie lankstymo stalų stovi dar keturi žmonės, nusigyvenę nigeriai su kojinėmis iki kelių ir snapeliais nuo saulės, palyginti su Nilda, atrodo visiški lunatikai. Ji papurto galvą ir nusišypso.
– Tavo brolis, – sako.
– Rafa.
Ji rodo pirštu į mane, Rafa visada taip darydavo.
– Kartais ilgiuosi jo.
– Aš taip pat, buvo toks geras man, – palinksi galva Nilda.
Mano veidu tikriausiai perbėgo abejonė, nes Nilda liovėsi kračiusi rankšluosčius ir perskverbė mane žvilgsniu.
– Jis tikrai gerai su manimi elgėsi.
– Nilda.
– Jis miegodavo paskandinęs veidą mano plaukuose, sakydavo, kad taip jaučiasi saugus.
Ką dar galime pasakyti? Ji baigia lankstyti skalbinius, palaikau duris. Vietiniai stebi mus išeinančius. Einame atgal per senąjį rajoną, pilni maišai drabužių lėtina mūsų žingsnius. Londono terasa gerokai pasikeitė, kai uždarė sąvartyną. Išaugo nuomos kainos, pakvaišę pietų azijiečiai ir baltieji apsigyveno butuose, tačiau mūsiškiai vaikai vis dar leidžia laiką gatvėse ir verandose.
Nilda žiūri po kojomis, lyg bijotų parkristi. Mano širdis daužosi, galvoju: „Galėtume bet ką padaryti. Galėtume susituokti. Galėtume išvažiuoti į vakarinę pakrantę. Galėtume viską pradėti iš naujo.“ Viskas įmanoma, tačiau ilgą laiką nė vienas nepratariame žodžio, akimirka baigiasi, ir grįžtame į realybę.
– Prisimeni tą dieną, kai susitikom? – paklausia Nilda.
Palinksiu galva.
– Norėjai žaisti beisbolą.
– Buvo vasara, – sakau, – tu dėvėjai berankovius marškinėlius.
– Liepei mane užsivilkti marškinius, jei noriu žaisti tavo komandoje. Prisimeni?
– Prisimenu.
Niekada daugiau nebesikalbėjome. Po poros metų išvykau į koledžą, velniai žino, kur pasidėjo ji.
Alma
Tu, juniorai, turi merginą vardu Alma. Jos kaklas ilgas ir švelnus it kumelės, o didelis dominikietiškas užpakalis, atrodo, tęsiasi dar keturias dimensijas už džinsų. Toks užpakalis galėtų išvesti mėnulį iš orbitos. Niekada jo nemėgo, kol nesutiko tavęs. Nėra dienos, kada nenorėtum prispausti savo veido prie to pasturgalio ar atkąsti gabalėlio sausgyslės, dailiai išryškėjančios jos kakle. Dievini, kaip ji dreba, kai kandžioji, kaip kovoja su tavimi tomis laibomis rankomis.
Alma studijuoja „Mason Gross“ menų universitete, ji viena tų „Sonic Youth“ komiksus skaitančių alterlatinas66, be kurių tikriausiai niekada nebūtum praradęs nekaltybės. Užaugo Hobaukene, lotynų amerikiečių bendruomenės dalyje, kurios širdis sudegė dar aštuoniasdešimtaisiais, užsiliepsnojus bendrabučiams. Ji praleido bene kiekvieną savo paauglystės dieną žemutiniame Ist Saide, manė, kad ten visada bus jos namai, tačiau tada Niujorko universitetas ir Kolumbija pasakė nyet67, ir jai teko išvykti dar toliau nei iki šiol. Šiuo metu Alma išgyvena tapymo periodą, visi jos vaizduojami žmonės yra dumblo spalvos ir atrodo, lyg ką tik ištraukti iš ežero dugno. Paskutiniame jos paveiksle įamžintas tu, besikūprinantis priešais pagrindines duris, vienintelis atpažįstamas dalykas – tavo piktas žvilgsnis, sakantis „turėjau sušiktą trečiojo pasaulio vaikystę, ir šitas požiūris yra viskas, ką turiu“. Ji pridėjo tau milžinišką dilbį. „Juk sakiau, kad dar išryškinsiu raumenis.“ Paskutines pora savaičių, kai pagaliau atšilo, Alma atsisakė juodos spalvos ir ėmė dėvėti tas niekines sukneles, pasiūtas iš popierinių rankšluosčių; jai nurengti pakaktų stipresnio vėjo gūsio. Sako, kad daro tai dėl tavęs: „bandau susigrąžinti savo dominikietišką paveldą“ (tai nėra visiškas melas – ji net mokosi ispanų, kad galėtų daugiau padėti tavo mamai). Kai matai ją sklendžiančią gatve, tiksliai žinai, ką galvoja kiekvienas praeinantis nigeris, nes ir pats tą galvoji.
Alma yra liauna it nendrė, tu – nuo steroidų priklausomas mulas; Alma dievina vairavimą, tu – knygas; Alma turi „Saturną“, tu – nė vieno baudos taško; Almos nagai yra pernelyg purvini, kad galėtų virti, tavo spagečiai su vištiena – patys geriausi pasaulyje. Esate tokie skirtingi – ji nepatenkinta varto akis kaskart, kai įjungi žinias, ir sako, kad negali pakęsti politikos. Ji nė nemano esanti ispanų kilmės. Giriasi savo draugėms, kad esi radikalas ir tikras dominikietis (nors pagal Plátano68 indeksą toks nesiskaitytum, nes Alma vos trečia Latina, su kuria susitikinėji). Giriesi savo bičams, kad ji turi daugiau muzikos albumų nei bet kuris jų ir kad ji šūkauja siaubingus tik baltosioms mergoms tinkančius dalykus, kai dulkinatės. Ji pasiryžusi nuotykiams lovoje labiau nei bet kuri kita tavo turėtų merginų; per pirmąjį pasimatymą ji paklausė, ar norėtum baigti ant jos papų arba veido. Tikriausiai per berniukų mokymus negavai kažkurios atmintinės, nes tavo atsakymas buvo: „…Kad gal ne.“ Bent kartą per savaitę ji atsiklaupia prieš tave ant kelių ir, viena ranka tampydama tamsius spenelius, žaidžia su savimi, neleisdama tau prisiliesti. Jos pirštai spurda savame minkštime, o veidas atrodo toks pasiutusiai laimingas. Ji mėgsta nešvankiai kalbėti, šnabžda: „tau patinka stebėti mane, patinka klausytis, kai pasiekiu orgazmą“, kai baigia, ji išleidžia tokią visa griaunančią dejonę ir tik tada, lipniais pirštais perbėgusi per krūtinę, leidžia ją apkabinti.
Taip – čia toks „priešingybės traukia“ reikalas, „puikus seksas“ reikalas, „nereikia galvoti“ reikalas. Tai nuostabu! Nuostabu! Kol vieną dieną Alma sužino, kad dulkini tokią dailią pirmakursę Laksmę, perskaito apie tai tavo dienoraštyje. (O taip, ji turėjo įtarimų.) Ji laukia tavęs ant laiptų, o kai privažiuoji su jos „Saturnu“ ir pastebi, kad rankose laiko dienoraštį, širdis ima daužytis it storas banditas, įkliuvęs į budelio spąstus. Neskubėdamas išjungi variklį. Tave parbloškia vandenyno dydžio liūdesys. Liūdesys dėl to, kad tave pagavo ir kad žinai, jog ji niekada neatleis. Spoksai į jos neįtikėtinas kojas ir į tą dar labiau neįtikėtiną pópola tarp jų, kurią taip nepastoviai mylėjai pastaruosius aštuonis mėnesius. Tik kai ji ima artėti įniršusiu žingsniu, išlipi iš automobilio. Skrieji per kiemą varomas paskutinių nežmoniško begėdiškumo garų.
– Ei, muñeca69, – sakai išsisukinėdamas nuo pabaigos. Kai ji pradeda klykti, paklausi:
– Brangioji, nejaugi tai svarbu?
Ji tave vadina:
bybčiulpiu panku močkrušiu apsimetėliu dominikiečiu
Ji teigia:
tavo mažas pimpalas jokio pimpalo o baisiausia, kad mėgsti apšepusią indišką putę.
(Bandai pasakyti, kad ji neteisi, nes Laksmė yra iš Gajanos, bet Alma nesiklauso.)
Užuot nuleidęs galvą ir susidorojęs su visu šituo kaip vyras, paimi dienoraštį, lyg laikytum prišiktas sauskelnes ar naudotą prezervatyvą. Užmeti akį į ją nuliūdinusias vietas. Tada pasižiūri į Almą ir nusišypsai šypsena, kurią tavo veidmainiškas snukis prisimins iki grabo lentos.
– Mažyte, – sakai, – mažyte, tai dalis romano, kurį rašau.
Štai taip tu ją prarandi.
Otravida, otravez 70
Jis sėdi ant čiužinio, pasturgalio riebalai drimba per mano išlygintų paklodžių kraštus. Jo drabužiai sustingę nuo šalčio, išdžiūvusių dažų dėmė ant kelnių sušalo į ledą. Jis kvepia duona. Kalba apie namą, kurį nori pirkti, kaip sunku tokį rasti, kai esi Latino71. Kai paprašau atsistoti, kad galėčiau sutvarkyti lovą, jis nueina prie lango.
– Tiek daug sniego, – sako.
Palinksiu galva ir viliuosi, kad jis nutils. Ana Iris bando miegoti lovoje kitoje kambario pusėje. Ji praleido pusę nakties melsdamasi už savo vaikus, likusius Samanoje, o ryte, žinau, turės eiti į darbą fabrike. Ji sunkiai sujuda, paskendusi tarp antklodžių, panardinusi galvą po pagalve. Net ir čia, Valstijose, ji užmeta ant savo lovos tinklelį nuo uodų.
– Ten sunkvežimis bando pasukti už kampo, – jis sako man, – nenorėčiau būti tas chamaco72.
– Čia judri gatvė, – sakau. Iš tiesų taip ir yra.
Rytais randu druskos ir skaldytų uolienų, kurias sunkvežimiai išpila priekinėje vejoje, mažytės lobių krūvelės sniege.
– Prigulk, – pasiūlau.
Jis ateina pas mane ir palenda po antklodėmis.
Jo drabužiai šiurkštūs; laukiu, kol sušylame, tada atlaisvinu jo kelnių diržą. Kartu drebame, ir jis neliečia manęs, kol nesiliaujame.
– Jasmina, – sako. Jo ūsai visai šalia mano ausies, bado ją, – šiandien duonos fabrike mirė žmogus.
Akimirką liaujasi kalbėjęs, lyg tyla būtų elastinga medžiaga, pritrauksianti kitus jo žodžius.
– Este tipo73 nukrito nuo gegnės. Hektoras rado jį tarp konvejerių.
– Draugas?
– Šitą įdarbinau bare. Užtikrinau, kad čia jo neapgaus.
– Gaila, – sakau, – tikiuosi, neturėjo šeimos.
– Tikriausiai turėjo.
– Matei jį?
– Ką turi omeny?
– Na ar matei jo kūną?
– Ne. Pakviečiau valdytoją ir tas liepė neleisti niekam prisiartinti. – Jis sukryžiuoja rankas. – Man pačiam dažnai tenka atlikti tokius darbus ant stogo.
– Tau sekasi, Ramonai.
– Taip, bet jei ten būčiau buvęs aš?
– Kvailas klausimas.
– Ką darytum?
Prisispaudžiu veidu prie jo; pažino ne tas moteris, jei tikisi daugiau. Noriu pasakyti: Daryčiau lygiai tą patį, ką tavo žmona daro Santo Dominge. Ana Iris sumurma per miegus kampe, bet ji apsimeta. Traukia mane iš bėdos. Jis nutyla, nenori jos pažadinti. Po kurio laiko atsikelia ir atsisėda prie lango. Vėl ėmė kristi sniegas. Pasak WADO radijo, ši žiema bus atšiauresnė nei keturios pastarosios, gal net baisiausia per dešimtmetį. Stebiu jį: rūko, pirštais braukia per plonus kaulus aplink akis, suglebusią odą aplink burną. Svarstau, apie ką jis galvoja. Savo žmoną Virtą, o gal apie vaiką. Jis turi namą Vila Chuanoje; mačiau nuotraukas, kurias siuntė Virta. Ji atrodo liesa ir liūdna, šalia – jų miręs sūnus. Jis laiko nuotraukas stiklainyje po lova, dangtelį labai stipriai užsuka.
Užmiegame nepasibučiavę. Po kiek laiko nubundu, jis taip pat. Paklausiu, ar nori grįžti į savo butą, atsako, kad ne. Kai kitą kartą nubundu, jis miega. Šio kambario šaltyje ir tamsoje jo vietoje galėtų būti beveik bet kas. Pakeliu mėsingą ranką. Ji sunki, po nagais prilindę miltų. Kartais naktimis bučiuoju jo raukšlėtus it džiovintos slyvos krumplius. Visus trejus metus, kuriuos praleidome kartu, jo rankų skonis priminė krekerius ir duoną.
Kai rengiasi, jis nesikalba nei su manimi, nei su Ana Iris. Viršutinėje švarko kišenėje nešiojasi mėlyną vienkartinį skustuvą, kurio ašmenys jau ėmė rūdyti. Jis muiluojasi skruostus ir smakrą, iš čiaupo teka šaltas vanduo, tada švariai nugremžia veidą, išmainydamas ražieną į šašus. Stebiu jį, mano nuoga krūtinė nueina pagaugais. Jis nužirglioja laiptais žemyn ir išeina, truputis dantų pastos liko ant dantų. Vos jam išėjus, girdžiu kambario draugus skundžiantis. Jau žinau, kad kai nusileisiu į virtuvę, klaus, argi jis neturi savo buto? Atsakysiu, kad turi, ir šypsosiuosi. Pro apšerkšnijusį langą stebiu, kaip užsimeta kapišoną ir pasitaiso trigubą drabužių sluoksnį – marškinius, megztinį ir paltą.
Ana Iris nusispiria paklodes.
– Ką darai? – paklausia.
– Nieko, – atsakau.
Iš po savo plaukų beprotybės ji stebi, kaip rengiuosi.
– Turi išmokti pasitikėti savo vyru, – sako ji.
– Pasitikiu.
Ji pabučiuoja man į nosį ir nusileidžia laiptais žemyn. Išsišukuoju plaukus, nubraukiu trupinius ir gaktos plaukus nuo antklodžių. Ana Iris nemano, kad jis paliks mane; pasak jos, jis pernelyg giliai įleido čia šaknis, ir mes per ilgai buvome kartu. Jis iš tų vyrų, kurie nuvažiuoja į oro uostą, tačiau negali įsėsti į lėktuvą. Ana Iris paliko savo vaikus saloje, nematė savo trijų berniukų jau beveik septynerius metus. Supranta, kas turi būti paaukota dėl kelionės.
Vonioje įsistebeiliju į savo pačios akis. Jo šeriai mirguliuoja vandens lašuose lyg kompaso adatos.
Dirbu už dviejų blokų nuo čia, Šv. Piterio ligoninėje. Niekada nevėluoju. Niekada neišeinu iš skalbyklos. Niekada nepalieku karščio. Įkraunu skalbimo mašinas, džiovykles, nulupu prie tinklelio prikibusius pūkus, matuoju sklidinus skaidraus ploviklio kaušelius. Man pavaldūs keturi darbuotojai, gaunu amerikietišką atlyginimą, bet dirbu asilo darbą. Pirštinėtomis rankomis rūšiuoju kalnus paklodžių. Jas atneša sanitarai, daugiausia morenas. Niekada nematau ligonių; jie mane lanko dėmių ir žymių, kurias palieka ant paklodžių, pavidalu, tai sergančių ir mirštančių raidynas. Dažnai dėmės būna taip įsigėrusios, kad tenka patalynę mesti į specialias pintines. Viena mergina iš Baitoa sako girdėjusi, kad viską, kas patenka į tas pintines, sudegina.
– Dėl SIDA74, – sušnabžda ji.
Kartais dėmės parudavusios ir senos, o kai kada kraujo kvapas aštrus kaip lietaus. Matydamas visą šį kraują galėtum pamanyti, kad pasaulyje vyksta didelis karas.
– Tik ne lauke, o kūnuose, – sako naujoji mergaitė.
Mano mergaitės nėra labai patikimos, bet mėgstu su jomis dirbti. Jos klausosi muzikos, pykstasi ir pasakoja man linksmas istorijas. O kadangi nerėkiu ir nesityčioju, tai ir mane mėgsta. Jos jaunos, tėvų nurodymu atvykusios į Valstijas. Pati buvau panašaus amžiaus, kai čia atvažiavau; dabar, po penkerių metų, man dvidešimt aštuoneri, atrodau joms lyg veteranė, uola, tačiau tomis pirmosiomis dienomis jaučiausi tokia vieniša, kad, atrodė, būčiau galėjusi suvalgyti savo pačios širdį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
1
Sucio(dgs. sucios) – bjaurybe, netikėliu (isp.) (čia ir toliau versta iš ispanų kalbos ir pastabos – vertėjos).
2
Sūnus (isp.).
3
Ekvadorietę (isp.).
4
Kvaiša (isp.).
5
Užsispyrusi moteris; moteris, kurią išduoda jos vyras (isp. žargonas).
6
Niekada (isp.).
7
Šiame kontekste pupyte, mažute (isp. žargonas).
8
Mano dukra (isp.).
9
Krūtis (isp.).
10
Įsivaizduokite (isp.).
11
Dominikietiškas žargonas, paprastai vartojamas žmogui, pažįstančiam gatvių gyvenimą, apsukriam vagišiui, apibūdinti.
12
Senelį (isp.).
13
Gatvė (isp.).
14
Narkotinė medžiaga.
15
Senukų (isp.).
16
Rafaelis Truchiljas (Rafael Trujillo) – buvęs Dominikos Respublikos diktatorius, jo pravardė buvo El Jefe.
17
Dominikiečiai, 1916 m. kovoję su įsiveržusiais amerikiečiais.
18
Choakinas Balageras Rikardas (Joaquín Antonio Balaguer Ricardo) – buvęs Dominikos Respublikos prezidentas.
19
Burna (isp.).
20
„Pontificia Universidad Católica Madre y Maestra“ – pirmasis privatus Romos katalikų universitetas Dominikos Respublikoje.
21
Apsaugos darbuotojai (isp. žargonas).
22
Garcías ir Colónsai – turtingos ir garsios Dominikos Respublikos šeimos.
23
Populiarus blynelių mišinio, sirupo ir kito pusryčių maisto prekių ženklas.
24
Dominikos Respublikos ir Haičio nacionalinis šokis.
25
Dominikietiškas patiekalas iš keptų kiaulių odelių.
26
Grynas genijus (isp.).
27
Paryžiaus rajonas, XX a. pradžioje garsėjęs bohemišku gyvenimu.
28
Paplūdimys Naujajame Džersyje.
29
Esi gražuolė, mergyte (isp.).
30
Šnekamojoje ispanų kalboje bendrinis meksikiečių pavadinimas.
31
Švelni alyvinė oda (isp. žargonas).
32
Niujorko rajonas, kuriame susitelkusi itin didelė dominikiečių bendruomenė.
33
Mafijos bosas (isp.).
34
Šiame kontekste – korumpuotas politikas, besinaudojantis savo padėtimi (isp.).
35
Graži (isp.).
36
Juoda (isp.).
37
Dominikietiškas romas.
38
Moteris (isp.).
39
Betgi, broli (isp.).
40
Drauge, bendre (isp.).
41
Kaimo (isp.).
42
Tamsaus gymio žmogus (isp.).
43
Mažybinis kreipinys į vyrą, vartojamas Lotynų Amerikoje.
44
Lotynų amerikietės (isp.).
45
Nėręsis iš kailio (isp.).
46
Kaip tuščiakalbis be sėkmės (isp.).
47
Kaime (isp.).
48
Moters lyties organas (isp. žargonas).
49
Bananas (isp.).
50
Tainų gentis (isp.).
51
Palaiminimai (isp.).
52
Girtuoklė (isp.).
53
Tamsaus gymio (isp.).
54
Šiame kontekste mama (isp. žargonas).
55
Senute, sene (isp.).
56
Žinoma, kad taip (isp.).
57
Samuelio R. Delany mokslinės fantastikos knyga.
58
Paleistuvės (dominikietiškas žargonas).
59
Įsimylėjęs (isp.).
60
Mažas pajamas turintiems gyventojams taikomas sveikatos draudimas JAV.
61
Merginos, sužadėtinės (isp.).
62
Etninė grupė Trinidade ir Tobage.
63
Ispaniškas televizijos kanalas, transliuojamas JAV.
64
Marihuana (isp. žargonas).
65
Plytų miestas (angl.), taip vadinamas Niuarkas Naujajame Džersyje, vienas skurdžiausių miestų JAV.
66
Nestandartinė lotynų amerikietė (isp. žargonas).
67
Žaidžiama su trumpiniu NY ir rusišku žodžiu niet, reiškiančiu ne.
68
Dominikiečio (isp. žargonas).
69
Lėle (isp.).
70
Kitame gyvenime, kitą kartą (isp.).
71
Lotynų amerikietis (isp.).
72
Vaikpalaikis (isp. žargonas).
73
Tas žmogus (isp.).
74
AIDS (isp.).