- -
- 100%
- +
Pasišlykštėjimas gali kilti ir bendraujant su kai kuriomis ligomis sergančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, paprastai būdavo šlykštimasi raupsuotaisiais. Tokia reakcija pastebima ir bendraujant su žmonėmis, kuriems amputuotos galūnės ar kurie turi kokių apsigimimų. Nors psichiatrams tokios reakcijos gerai žinomos, ši problema psichoterapeuto ir paciento santykiuose išsamiau nenagrinėta.
28
The New Yorker, 1978 m. liepos 3 d., p. 19.
29
Mus baudžia ne Dievas, o mes patys. Esantieji pragare ten atsidūrė savo paties noru. Panorėję galėtų bematant iš ten dingti. Bėda ta, kad dėl moralinių įsitikinimų kelias iš pragaro jiems atrodo nepaprastai pavojingas, gąsdinantis, skausmingas ir nepakeliamai sunkus. Todėl jie lieka, kur buvę, nes atrodo, kad ten – saugiau ir lengviau. Jiems taip geriau. Tokia situacija ir jos psichodinamika nagrinėta nuostabioje C. S. Lewiso knygoje Didžiosios skyrybos. Mintis, kad žmonės pragarą susikuria patys, nėra plačiai žinoma, tačiau akivaizdu, kad tai – gera psichologinė ir teologinė interpretacija.
30
Įvardijimo galia puikiai aprašyta Ursulos Le Guin knygoje A Wizard of Earthsea (Žemjūrės burtininkas), Parnassus Press, 1968.
31
Jungas teisingai manė, kad blogis kyla iš nesugebėjimo „susitikti“ su Šešėliu.
32
Ko gero, pats gražiausias krikščioniškosios doktrinos aspektas – pakantumas nuodėmei, nors tuo labai dažnai piktnaudžiaujama, kartais net piktybiškai. Požiūris į nuodėmę yra dvilypis: viena vertus, tvirtinama, kad mūsų žmogiškoji prigimtis yra nuodėminga, ir todėl bet kuris tikras krikščionis turi save laikyti nusidėjėliu. Tai, kad daug oficialiai krikščionybę išpažįstančių ir uoliai tikinčių žmonių širdyje savęs nelaiko nusidėjėliais, turėtų būti laikoma ne šios doktrinos trūkumu, bet paties žmogaus nesugebėjimu tuo patikėti. Apie tai bus išsamiau kalbama, nagrinėjant krikščionybės kauke prisidengusį blogį. Kita vertus, krikščionybė taip pat teigia, kad už mūsų nuodėmes atleidžiama, bent jau tiems, kurie dėl jų atgailauja. Suvokus, kokia iš tikrųjų nuodėminga mūsų prigimtis, gali apimti kone paralyžiuojantis bejėgiškumas, jei kartu netikėtume krikščioniškojo Dievo gailestingumu ir atlaidumu. Todėl sveikos nuovokos nepraradęs Bažnyčios mokymas irgi sutinka, kad ištisai graužtis dėl kiekvieno menkiausio nusižengimo (tai dar vadinama perdėtu uolumu) – irgi nuodėmė. Kadangi Dievas mums atleidžia, nesugebėti atleisti sau pačiam – tai jaustis viršesniam už Dievą; dėl to nusidedame savo perdėtu noru pasipuikuoti.
33
Marilyn von Waldener ir M. Scott Peck, What Return Can I make? (dar neišleista).
34
Gerald Vann, The Pain of Christ and the Sorrow of God (Kristaus kančia ir Dievo širdgėla), Temple Gate Publishers, Springfildas, Ilinojus, autorių teisės – Aquin Press, 1947, 54–55 p.
35
Ernestas Beckeris savo paskutinėje knygoje Escape from Evil (Išsigelbėjimas nuo blogio), Macmillan, 1965, analizuodamas žmogiškojo blogio kilmę pabrėžė esminę kaltųjų ieškojimo svarbą. Tačiau, mano manymu, jis klydo, sakydamas, kad vienintelė tokio kaltųjų ieškojimo priežastis – mirties baimė. Man atrodo, kad iš tikrųjų kur kas svarbesnė priežastis – savikritikos baimė. Nors Beckeris tiesiogiai apie tai neužsiminė, gali būti, kad savikritikos baimę jis prilygino mirties baimei. Savikritika – tai raginimas žmogui keistis. Vos tik pradedame kritiškai vertinti kurią nors savo asmenybės pusę, pajuntame būtinybę atsikratyti trūkumų. Tačiau asmenybės kaitos procesas yra skausmingas. Kaip ir mirtis. Kad galėtų gimti nauja asmenybė, turi mirti senieji įpročiai. Blogi žmonės patologiškai prisirišę prie esamos asmenybės, kurią dėl savo narcistiškų pažiūrų sąmoningai laiko tobula. Manau, kad labai tikėtina, jog net ir labai menkas taip numylėtos asmenybės pokytis blogiems žmonėms prilygsta visiškam susinaikinimui. Šiuo požiūriu savikritikos grėsmę blogio kupinas žmogus gali tapatinti su išnykimo grėsme. Kodėl taip yra, nuodugniau pasiaiškinsime analizuodami narcisizmo temą.
36
Good and Evil, p. 111. Kadangi svarbiausias blogų žmonių tikslas – apsimesti gerais, viena iš mėgstamiausių jų vietų – bažnyčia. Kaip dar geriau galima paslėpti viduje tūnantį blogį nuo savęs ir nuo kitų, negu tampant kunigu ar kita iškilia krikščioniškos bendruomenės asmenybe? Manyčiau, kad Indijoje blogi žmonės lygiai taip pat būtų linkę apsimetinėti gerais hinduistais arba gerais musulmonais. Visai nenoriu pasakyti, kad tarp tikinčiųjų tokių yra daug ir tikrai neabejoju daugelio žmonių tikėjimo nuoširdumu. Tiesiog manau, kad blogio pritvinkę žmonės metasi į pamaldumą, kuriuo gali prisidengti ir už kurio lengva pasislėpti.