Ransė gyvenimas

Kardinolas Mazarinis šias moterų peštynes pavertė valstybės reikalu. Ponia de Longvil reikalavo satisfakcijos, Kondė rėmė savo seserį; ponia de Monbazon atmetė bet kokį atsiprašymą, o hercogas de Boforas ją palaikė.

Panelė de Skiuderi pasakojo: „Man būnant Vensene, atvyko ponia de Monbazon su ponu de Boforu; jis jai aprodė visus šio būsto nepatogumus, gėdingai džiaugdamasis kunigaikščio nelaime, į kurį jis negalėtų pažvelgti nedrebėdamas, jeigu kunigaikštis būtų laisvėje.“

Panelė de Skiuderi puikiai prisiminė, kad ji buvo parašiusi šmaikštų ketureilį apie didžiojo Kondė įkalinimą. Hercogas de Boforas drąsiai žvelgdavo visiems į akis, jis netgi įžeidė Kondė, ir pavainikės šakos neteisėti palikuonys išsaugojo pranašumą prieš teisėtus jaunesniosios šakos vaikus.

Po daugybės pastangų sutaikinti ponią de Longvil ir ponią de Monbazon, atsiklausus Onos Austrės ir Mazarinio nuomonės, nutarta, kad ponia de Monbazon turės atsiprašyti ponios de Longvil. Atsiprašymas buvo surašytas laiškelyje, pritvirtintame prie ponios de Monbazon vėduoklės. Išsipusčiusi ponia de Monbazon įėjo į kunigaikštienės kambarį ir perskaitė prie vėduoklės prisegtą raštelį:

„Ponia, aš jums pareiškiu, kad esu visiškai nekalta dėl klastos, kuria norėta mane apkaltinti; nė vienas garbingas žmogus negalėtų taip manęs apšmeižti. Jeigu aš būčiau padariusi šį nusikaltimą, būčiau priėmusi tokią bausmę, kokią karalienė man būtų paskyrusi; aš būčiau visam laikui pasitraukusi iš aukštuomenės ir jūsų atsiprašiusi. Meldžiu patikėti, kad visada jums rodysiu deramą pagarbą ir vertinsiu ponios de Longvil dorybes ir nuopelnus.“

Kunigaikštienė atsakė: „Ponia, aš mielai tikiu jūsų pasakytais žodžiais, kad neprisidėjote prie visiems žinomos klastos; aš labai gerbiu karalienės man duotą įsakymą.“

„Ponia de Monbazon perskaitė raštelį, – sakė ponia de Montvil, – be galo išdidžia ir pasipūtusia išraiška, tarsi norėdama pareikšti: „Man nusispjaut į savo žodžius.“

Kartą abi damos susitiko Tiuilri gale esančiame Renaro sode; ponia de Longvil pareiškė, kad ji tikrai nedalyvaus vaišėse, jeigu jos priešininkė pasiliks. Ponia de Monbazon atsisakė išeiti ir kitą dieną gavo karaliaus įsakymą išvykti į kurį nors savo užmiesčio dvarą. Šito vaido pasekmė – įvykusi pono de Gizo ir pono de Kolinji dvikova.

Pagaliau MonbazonPakeitė namus,Norėdama tokia kainaBūti arčiau Paryžiaus,Bet pinigai, kuriuos ji gavo,Mums kelia pyktį.

Pagal dainelės „Atsibuskite, miegančioji gražuole“ melodiją sukurtuose posmuose vardijami ponios de Monbazon meilužiai: Lafejadas, Barbezjė, La Mejerė, Vasenaras ir grafas d’Evrė. Morepa rinkinyje atrasime daugybę kitų begėdysčių. Tokios buvo anuometinės Prancūzijos pramogos.

Ponios de Monbazon įžūlumas prilygo jos lengvabūdiškam gyvenimui. Kardinolas de Recas, kuris vienodai skelbė moralines ištarmes ir nešvankias sentencijas, rašydavo savo „Memuarus“ tuo metu, kai visi galvodavo, kad jis atgailauja dėl savo nuodėmių. Apie ponią de Monbazon jis rašė, „kad niekada nebuvo sutikęs žmogaus, kuris ištvirkaudamas būtų parodęs tiek mažai pagarbos dorybei“. Amžininkų nuomone, ji panaši į antikinę skulptūrą, nors ir aukšto ūgio, galbūt – į Frinės skulptūrą; bet kitaip negu Tespijų Frinė, prancūziškoji Frinė nebūtų pasiūliusi atstatyti Tėbus už savo pinigus, nors jai ir būtų buvę leista įrašyti savo vardą šalia Aleksandro. Juk dainelėse dainuojama, kad ponia de Monbazon labiausiai už viską mėgo pinigus; šykštumas atšaldydavo jos geismus, bet jų neužgniauždavo. Ruvilis ir Biujonas su ja derėjosi dėl „penkių šimtų ekiu“. Biujono vardas labai dažnas to meto dainų rinkiniuose: būdamas finansų superintendentas, jis sulygino sū ir livrą. Viename apgailėtiname ketureilyje šitaip žaidžiama žodžiais:

Mirtis pasiėmė du vyrus stiprius,Vienas buvo pasigėręs, kitas – girtas,Ir todėl mirusiųjų karalystėjePasigėrusį praleido vietoj girto.

D’Okenkūras, privertęs sukilti Perono miestą, poniai de Monbazon rašė: „Peronas priklauso gražiausiajai iš gražiausiųjų.“ Jis sakė: „Aš nebežinau, ką daryti, kad laimėčiau ponią de Monbazon: gal man ją primušti?“ Prikalbinęs kambarinę pasislėpė po hercogienės lova. Jam pasisekė geriau negu Šastelarui, bebaimiui, bet pagedusiam nesantuokiniam Bajaro sūnui. Škotijoje Šastelarui nukirto galvą už tai, kad slėpėsi po Marijos Stiuart lova. Jis buvo sukūręs romansą apie savo mylimą karalienę:

Apleisti tyrlaukiaiIr kalnai paslaptingi,Jie vieninteliai girdiMano graudžius skundus.

Senajam hercogui de Monbazonui atėjus į žmonos, jaunosios hercogienės, kambarį, šuniukai pradėjo loti ir aptiko d’Okenkūrą; jis lengvai išsisuko nuo aštuoniasdešimtmečio. Hercogas buvo skaitęs, kad šventasis Paulius – tai „rinktinis laivas“, ir manė, kad šventasis keliaudavo dideliu laivu, pavadintu „Rinktinis“; o karalienei jis sakydavo: „Ponia, leiskite eiti, žmona manęs laukia. Kai tik ji išgirsta arklį, tuoj supranta, kad tai aš.“

Kardinolas de Recas, atpasakojęs savo pokalbį su ponia de Monbazon apie hercogo de Boforo nepajėgumą, pabrėžia: „Aš buvau įpratęs prie jos šnekų, bet ne prie jos meilumų. Ji buvo labai graži, aš pasiūliau pereiti į jos kambarį, o man pasiūlė pirmiau nukakti į Peroną. Šitaip baigėsi mūsų meilė.“

Būtų neteisinga šį paveikslą nepapildyti draugiškesnės rankos nutapytu eskizu: teptuką laikė vienas vienuolis.

„Vos tik pasirodžiusi dvare jaunoji hercogienė de Monbazon savo grožiu užtemdė visas tas, kurios laikė save gražuolėmis. Kol vyras buvo gyvas, jos elgesys ir dorybės nekėlė jokių įtarimų; atsikračiusi santuokos jungo, ponia pasijuto kiek laisviau. Tuo metu Monbazonų rūmuose jau lankydavosi devyniolikos ar dvidešimties metų sulaukęs abatas de Ransė. Jis turėjo laimę patikti hercogienei; iš visų vyrų, kurie lankėsi jos namuose, ji jam rodė išskirtinį dėmesį.

Ponui de Ransė mirus, jo dvidešimt šešerių metų sūnus abatas tapo giminės galva ir entuziastingai ėmėsi naujų pareigų. Aukštuomenėje rodėsi dar prašmatniau negu iki šiol: plačiai gyveno, laikė puikiausią ekipažą, aštuonis gražiausius ir geriausiai prižiūrimus važiuojamuosius arklius, dailiausias livrėjas, svečius priimdavo atitinkamai. Pradėjo dar dažniau lankytis pas ponią de Monbazon, nuolat leisdavo naktis prie kortų stalo arba kartu su ja. Padėdavo jai tvarkyti reikalus, jaunai našlei pagalba praversdavo. Jų artimas bendravimas sukėlė daug pavydo, visi galvojo ir kalbėjo, ką tik norėjo, taip pat – ir nebūtus dalykus.

Iš visų tų, kurie sukosi apie ponią de Monbazon, abatui de Ransė ji parodė daugiausia draugiškumo. Ir jis buvo patikimas ir naudingas draugas. Daug kartų jai padarė didelių paslaugų, dėkinga dama privalėjo išskirti jį iš visų kitų. Tačiau jie visada išlaikydavo deramą atstumą, netgi vengdavo važiuoti vienoje karietoje. Per daugiau nei dešimtį metų, kol truko jų bendrystė, juos tiktai kartą matė drauge, juos nuolat supo kiti žmonės, todėl niekas nieko ir negalėjo įtarti. Ko gero, galima manyti, kad tai buvo daugiau protų negu kūnų draugystė.

Švedijos karalienė Kristina į Paryžių atsiuntė savo ambasadorių grafą Totą, kuris paprašė pono Menažo supažindinti jį su svarbiausiais dvariškiais ir galiausiai pasiteiravo, ar šis, naudodamasis savo ryšiais, nesuvestų su ponia de Monbazon, apie kurią buvo girdėjęs daug gero. Ponas Menažas, kaip sąmojingas vyras, turėjęs galimybę bendrauti su šia ponia, nuėjo pas ją ir pasakė, kad Švedijos ambasadorius, pamatęs gražiausias Paryžiaus moteris, galvojo, jog nieko nepamatė, nes neturėjo garbės išvysti gražiausios pasaulio būtybės, ir prašąs leidimo pas ją apsilankyti. „Tegul jis ateina poryt, – atsakė hercogienė, – ir tenepritrūksta drąsos, mat aš būsiu apsiginklavusi.“

Toks yra Dom Žervezo pasakojimas. Ponia de Monbazon neatėjo į pasimatymą. Ji jau sirgo liga, nuo kurios ir mirė, ir apsiginklavo tik prieš mirtį.

Nepaisant dailininko pagražinimų, į akis krenta svarbiausia ponios de Monbazon yda ir tas labas, kurį sugebėdavo gauti iš savo „patikimo ir naudingo“ draugo.

Laimė, mažiau kilmingos moterys savo nesavanaudiškumu išpirkdavo gobšumą tų, kurios turėjo privilegiją sėdėti karaliaus akivaizdoje.

Henriko III mylimoji Renė de Rijė, kitaip vadinama „gražiąja Šatonef“, buvo ištekėjusi du kartus: pirmiausia – už Antinočio, kurį pati nudūrė už neištikimybę, paskui – už Altovičio de Kastelano, kurį nužudė didysis Prancūzijos prioras; prieš išleisdamas kvapą, Altovitis dar spėjo stiletu persmeigti didžiajam priorui pilvą. Už tokias aristokratų žmogžudystes niekada nieko nenubaudė, anais laikais jos buvo itin paplitusios; už tokius nusikaltimus bausdavo tiktai prasčiokus.

Provanse gražioji Šatonef pagimdė dukterį, kurios krikštatėviais tapo Marselio miesto valdytojai. Paskui Renė de Rijė dingo. Jos duktė Marselė de Kastelan tarsi kokia žuvėdra buvo palikta krantinėje šalia Dievo Motinos Globėjos bažnyčios. Būtent Marselyje ją sutiko Randuotojo sūnus – hercogas de Gizas. Nebuvo gražuolis, ne taip, kaip Orleane žuvęs jo senelis arba Blua nužudytas tėvas, bet jis buvo drąsus; jis buvo iš Gizų giminės, o Henrikui IV padėjo užgrobti Marselį.

Marselė de Kastelan jam patiko, ir ji pati pamilo; pro šviesią odą prasimušantis blyškumas darė ją kiek panašią į kankinę. Merginos gymis – švelnios rožės ir balčiausios lelijos. Iš motinos ji paveldėjo pailgas mėlynas akis. Deportas, tas savo epochos Tibulas, „Meilės sonetuose Dianai“ buvo apdainavęs Renė plaukus. Deportas kūrė eiles už Henriką III, kuris neturėjo Karolio IX talento:

Nerūpestingai pasklidusios gražios šviesios garbanos,Jūs labiau negu rankas supančiojote mano širdį.

Marselė grakščiai šoko ir žaviai dainavo, bet augusi be tėvų gyveno labai savarankiškai. Pastebėjusi, kad hercogui de Gizui pradėjo nusibosti, ji pasitraukė, užuot skundusis. Tai pareikalavo dvasios pastangų, ji susirgo ir būdama neturtinga privalėjo parduoti visus savo papuošalus. Paniekinamai atstūmė pinigus, kuriuos jai buvo atsiuntęs kunigaikštis de Lorenas: „Man liko gyventi tik kelios dienos, – pasakė ji, – užtenka to trupučio, kurį turiu. Aš nė iš vieno nieko nepriimu, dar mažiau – iš pono de Gizo negu iš ko kito.“ Bretanėje merginos nusiskandina jūros pakrantėse, dumbliais prisirišusios prie uolų.

Marselės skaičiavimai buvo tikslūs: ji nepaliko jokių lėšų, savo menkus pinigėlius paskirstė kiekvienai likusiai dienai; gyvybė ir pinigai išseko tuo pat metu. Ją palaidojo krikštatėviu tapęs miestas.

Praėjus trisdešimčiai metų, ardant vienos koplyčios grindis, buvo pastebėta, kad Marselė karste gulėjo nepakitusi; atrodo, tarsi kilnūs jausmai būtų sulaikę materijos irimą, kaip dangus išsaugo kūnus tų, kuriuos sau pasiskyrė.

Kai hercogas de Gizas išvyko į karaliaus dvarą, ne vieną talentą turėjusi Marselė sukūrė kelių posmų eiles ir melodiją; jas išgirdo Graikijos jūros pakrantė, iš kurios mus pasiekia daugybė kvapsnių.

Jis iškeliauja, žiaurusis nugalėtojas,Jis iškeliauja, kupinas šlovės;Jis iškeliauja, paniekinęs mano širdį,Savo gražiausią pergalę.Ir nepaisant jo atšiaurumo,Aš negaliu jo pamiršti.Aš tikiu, kad jis surasNaują mylimąją.

Poetiški ir ilgesingi žodžiai, pamirštos svajonės aidas, sielvartingas sapnas.

Buvo galima lengvai numanyti, kad ponia de Monbazon susiras naują meilužį, kurio turtų pasigvieš gražios ir neištikimos jos rankos.

Ponia de Monbazon buvo Ransė aistros objektas tol, kol jo jaunystės horizonte nesušmėžavo ašutinė. „Man svarstant apie tuos nusikalstamus dalykus, – sakė vienas atsiskyrėlis, – nuo mano liežuvio, ištariančio daugybę neteisingų žodžių, palei upelius skraidančios bitelės surenka saldžiausią medų.“

Iš to, kas plačiai žinoma apie Ransė, negali nestebinti jo pirmojo gyvenimo tarpsnio paveikslas; neįmanoma suabejoti atskleistais faktais, kadangi juos perdavė pats trapistų prioras, Ransė draugas Le Nenas:

„Dvaro pasilinksminimams, tuštiems, net nusikalstamiems mokslams paaukota jaunystė; pasirinktas dvasininko kelias, bet ne iš pašaukimo, tiktai dėl ambicijos, kuri jį karštligiškai ir aklai stūmė į aukščiausius Bažnyčios rangus. Šis pasaulio meilėje paskendęs žmogus buvo įšventintas kunigu, ir tas, kuriam nerūpėjo dangaus keliai, tapo Sorbonos daktaru. Toks buvo pono Le Butijė gyvenimas iki trisdešimties metų – nesibaigiančios puotos, draugų kompanijos, kortos, pasivažinėjimai arba medžioklės pramogos.“

Po dviejų šimtų metų kardinolas de Bosė pasakė tą patį.

Didžiausias giminės garbėtroška Tūro arkivyskupas, neįstengęs pasiekti, kad jo sūnėnas Ransė taptų koadjutoriumi, 1645 metais jį, kaip Tūro archidiakoną, paskyrė bažnytinio susirinkimo deputatu; tuo pat metu arkivyskupas atsistatydino iš pirmojo kapeliono pareigų Orleano kunigaikščio dvare ir išgavo Gastono pažadą, kad Le Butijė šitas pareigas gaus. Bažnytinis susirinkimas truko dvejus metus. Ransė dalyvavo tiktai pirmaisiais metais; jis sustiprino ryšius, kurie jį siejo su kardinolu de Recu, gebančiu kaip niekur nieko įkyrėti net patiems nuolaidžiausiems; Ransė užtarė savo bičiulį. Mazarinis sakė: „Jeigu tikėtume abatu de Ransė, kardinolą de Recą reikėtų sutikti su kryžiumi ir vėliava.“ Būdamas susirinkimo deputatas Ransė įtvirtino savo pozicijas, parėmęs Ruano arkivyskupą Fransua de Arlė, vėliau tapusį Paryžiaus arkivyskupu. Susirinkimas pavedė abatui Le Butijė kartu su Vanso ir Monpeljė vyskupais prižiūrėti graikišką Euzebijaus raštų leidimą, arba, anot kitų autorių, Sozomeno ir Sokrato Scholastiko darbų leidimą. Visi jį sveikino gavus pirmojo kapeliono vietą Orleano kunigaikščio dvare; jis pasirašė formuliarą10, mat nuosekliai laikėsi Bosiuė mokymo ir taip išsiskyrė savo elgesiu. Būdamas deputatas liko ištikimas karaliaus dvarui. Neretai kildavo ginčų. Ransė pasipriešino kai kuriems pasiūlymams ir atrodė iš tiesų gerai išmanantis reikalus. Vis dėlto būta tokių, kuriems jis nepatiko. Jam pasiūlė pasitraukti; draugai manė, kad vyro gyvybei gresia pavojus. Tai buvo netiesa, Mazarinis nieko nežudydavo. Abatas Le Butijė nuvyko į Blua padėkoti Gastonui, paskui vėl apsigyveno Verece; ten jis toliau linksmai leido dienas. Netrukus nutiko įvykis, kuris pakeitė jo gyvenimą.

Šiandien visi pamiršti, nebežinomi dalykai masina savotiška tyla: jie mus panardina į praeitį. Ką jūs atrasite, kai pajudinsite šiuos dulkėmis virtusius atsiminimus, nebent dar vieną žmogaus menkumo įrodymą? Prieš patekant aušrai, kapinių šmėklos skuba užbaigti savo žaidimus.

ANTROJI KNYGA

1685 metais Kelne, Pjero Marto spaustuvėje buvo išleistas dviejų šimtų trisdešimties puslapių traktatas; jis turi du pavadinimus: „Tikrosios trapistų abato atsivertimo priežastys ir kai kurie jo gyvenimo ir raštų apmąstymai“ arba „Timokrato ir Filandro pokalbiai apie knygą pavadinimu „Šventosios vienuoliško gyvenimo pareigos“. Vėliau aš dar grįšiu prie antrojo pavadinimo. Čia pateikiama citata yra tik viena iš daugelio. Mes skaitome:

„Aš jau sakiau, kad trapistų abatas buvo galantiškas vyras ir užmezgė daug meilės ryšių. Paskutinis visiems žinomas ryšys siejo su hercogiene, pagarsėjusia savo grožiu, kuri, laimingai išvengusi mirties persikeldama per upę, mirė po kelių mėnesių. Kai ją ištiko staigi mirtis, abatas buvo kaime, į kurį kartais nuvykdavo. Apie jo aistrą žinoję tarnai pasistengė nuslėpti tą liūdną įvykį, apie kurį pats sužinojo tik sugrįžęs. Nėra nieko tikra iš to, kas pasakojama apie ponią de Monbazon, – sako memorialistas, – bet visi tie dalykai atvėrė kelią prasimanymams. Aš atvirai paklausiau poną trapistų abatą, žinoma, ne apie meilę, ir tikrai ne apie laimę, bet apie patį faktą, ir aš štai ką sužinojau.“

Ir ką gi jis sužinojo? Jo žodžiai būtų neatšaukiami, jeigu atsakymas būtų galutinis. Tačiau hercogas de Sen Simonas, užuot ką nors paaiškinęs, ima pasakoti apie Ransė ryšius su frondos veikėjais. Beje, jis, kaip ir Dom Žervezas, tvirtina, kad Mari de Bretan mirė nuo tymų, kad Ransė nė valandėlės nepasitraukdamas budėjo šalia mylimosios ir matė, kaip ji priėmė paskutinius sakramentus. „Po visko abatas Le Butijė, – priduria jis, – išvyko į savo Vereco valdas, ir tai buvo jo atsiskyrimo nuo pasaulio pradžia.“ Tokia šio epizodo pabaiga rodo, kad Sen Simonas labai klydo. Regis, Ransė gerbėjai amžininkai davė žodį visai neminėti jo jaunystės; jie nesuprato, kad šitaip mažina savo herojaus šlovę, nes menkina jo pasiaukojimą. Juolab jie pakankamai prasitaria, kad būtų galima numanyti tai, ką nutyli. Jie tai skelbia, kad kažkoks vienuolis po įvykių, panašių į tuos, kurie sudrumstė Ransė dvasią, pasitraukė pas trapistus, tai sako, kad Ransė nuolat apgailėdavo savo silpnybes. „Jokių pasaulio pagundų nevengęs abatas de Ransė, – sako kardinolas de Bosė, – gyveno tokį gyvenimą, kuris menkai suderinamas su jo šventu luomu ir kuris kiek aptemdė jo pasiektą pergalę prieš stiprų varžovą – save patį… Apsivilkęs vienuolio ašutinę, abatas de Ransė atgailavo už jaunystės paklydimus.“ Mopū, vienas iš trijų trapistų abato amžininkų, parašiusių jo gyvenimo istoriją, Laroko pasakojimą kritikuoja, bet nepaneigia. Vienintelis naujas dalykas, apie kurį užsimena Mopū, yra Ransė paraginimas mirštančiajai, kad ponia de Monbazon pavestų vienam iš savo dvariškių atsiprašyti pono de Brijeno, su kuriuo ji buvo susipykusi.

Mopū sukūrė tyčia prieš Laroką nukreiptą veikalą. Sužinojęs apie Nonankūro klebono ketinimus, Ransė nedelsdamas parašė: „Pone, jūsų drąsa sukels kritiką, paskatins prieštaravimus, ant mano galvos užtrauks nesuskaičiuojamą daugybę priešų. Dievas žino, kaip aš jus gerbiu ir vertinu, tačiau maldauju atsisakyti to darbo, jeigu dar įmanoma. Aš visuomet buvau įsitikinęs, kad tokiu atveju nėra nieko geriau kaip tylėti, todėl visuomet priešinausi, kad antrojo „Paaiškinimų“ leidimo pratarmėje būtų skelbiamos mano tegu ir nuosaikiausios pastabos. Brangusis pone, tuo ir baigiu šį laiškelį, kuo nuolankiausiai jus prašydamas atkreipti dėmesį į mano pageidavimą“ (1686 metų kovo 17 diena).

Toks skubus Ransė kreipimasis į Mopū išduoda vis dar gyvus jo prisiminimus. Tėvas Bujuras, kurį abatas de Lašambras vadino „mūzų modeliuotoju“, savo ketvirtojo dialogo 528 ir 529 puslapiuose taip pat kritikuoja veikalą „Tikrosios trapistų abato atsivertimo priežastys“, tačiau tai tėra priekaištai be įrodymų. Ponia de Sevinjė apie garbųjį kritiką sakė: „Sąmojis iš jo trykšte trykšta.“

Antrasis Ransė biografas Marsoljė išlieka santūrus, bet trečiasis, Le Nenas, išsamiausias, patikimiausias Ransė biografas yra girdėjęs apie Laroką. Trapistų prioro padėjėjas Pjeras Le Nenas mirė sulaukęs septyniasdešimt trejų, jis buvo jaunesnysis didžiojo Tijemono brolis. Veikalo apie trapistų vienuolijos reformatoriaus gyvenimą III knygos IX skyriuje Ransė draugas ir patikėtinis rašo:

„Be minėtųjų paskvilių, pasirodė dar vienas, parašytas hugenoto, šiuo pavadinimu „Trapistų abato atsivertimo priežastys“. Bet „Kasdieninių homilijų“ apie Dievo įsakymus autorius jį griežtai sukritikuoja III tomo 378 puslapyje tokiais žodžiais: „Aš žinau, jog vienas eretikų kunigas padarė viską, ką galėjo, kad apjuodintų šventąjį abatą, bet aš taip pat gerai žinau, kad visa Prancūzija ir aplinkinės šalys tą apgailėtiną knygą laiko šmeižikišku paskviliu, o jo autorių – apgaviku, kuris visas melagystes paremia neįsivaizduojamais akiplėšiškais argumentais; tarsi norint sugriauti akivaizdžiausias ir tvirčiausias dorybes tereikėtų įžūliai pareikšti: jas gimdo ne kas kita, kaip jas praktikuojančiojo puikybė.“ Taigi Le Nenas išsisuka nuo atsakymo. „Kasdieninių homilijų“ autoriaus paaiškinimai savaime suprantami, bet jie nepaneigia nė vieno teiginio.

Vienintelį protestanto pateiktą faktą užgriuvo katalikų prakeiksmų lavina. Pyktį padėjus į šalį, galima neigti apie Ransė jaunystę paskleistus netikslumus, bet neįmanoma paneigti tų ryšių, kuriuos patvirtina viso amžiaus istorija. Be abejo, baimintasi, kad atskleidus Ransė nuodėmes susvyruos jo nepaneigiamos dorybės. Tačiau ar vėlesnė šventojo Jeronimo ir šventojo Augustino stiprybė nekyla iš jų jaunystės silpnybių? Nuoširdus prisipažinimas būtų visiems laikams apsaugojęs Ransė nuo šmeižtų. Tiesa, jo tiesiogiai nekaltino už konkretų paklydimą, nes taip galima būtų apkaltinti ir visą pasaulį, bet priekaištavo dėl viso žmogaus gyvenimo, kad įsiskverbtų į tai, ką jis nutylėjo. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Ransė tylėjimas kelia nerimą, įžvalgiausiuose protuose žadina abejonę. Tokia ilga nepertraukiama tyla iškyla kaip neperžengiama kliūtis. Nejaugi žmogus negalėjo kaip nors apsiginti? Juk atkaklus tylėjimas galėjo būti palaikytas tiesa! Toks dvasios atkaklumas kelia baimę. Ransė nieko neprasitarė, jis visą savo gyvenimą nusinešė į kapą. Drebėkime prieš tokį žmogų.

Taigi nei tie, kurie atmeta Laroko pasakojimą, nei tie, kurie juo tiki, nepateikia jokių paneigiančių ar patvirtinančių įrodymų. Iš tiesų skeptikai istoriją apie per trumpą karstą laiko neįtikinama: juk buvo visiškai nesunku jį pailginti ir padaryti vietos tai gražiai galvai, kuri taip godžiai gėrė iš gyvenimo taurės11! Bet įsivaizduokite, kaip siūlo Sen Simonas, kad galva buvo atskirta darant skrodimą, ir viskas paaiškės. Būtų įmanoma ir tai, kad po ponios de Monbazon mirties Ransė būtų ją pasiėmęs kaip dievintos moters relikviją. Margarita de Valua ir hercogienė de Never įsakė išbalzamuoti savo nukirsdintų meilužių Kokona ir La Molio galvas, ir „jas saugojo kartu su kitais meilės ženklais“ (Henriko III dienoraštis).

Poetai perėmė Laroko versiją, o vienuoliai ją atmetė; jie buvo teisūs, nes tai kėlė įtarumą; jie negalėjo pasiremti tikrais ir neginčijamais dokumentais, kad paneigtų Laroko pasakojimą. Tačiau neturint tvirtų įrodymų, nešališkam skaitytojui leidžiama išanalizuoti visus kitus. Aš jau esu sakęs, kad Marsoljė nemini ponios de Monbazon, – jo nutylėjimas palankus Laroko nuomonei. Kanauninkas Marsoljė apie tai samprotauja tokiais žodžiais: „Ransė sujaudino asmenų, buvusių jam labai artimų, mirtis arba juos ištikusi nemalonė. Jis kalbėjo: pajutau baisią tuštumą savo amžinai neramioje ir besiblaškančioje, amžinai nepatenkintoje širdyje. Mane sukrėtė kelių žmonių mirtis ir abejingumas, parodytas tą baisiąją valandą, kuri turėjo nulemti amžinąjį jų gyvenimą. Nusprendžiau pasitraukti į tokią vietą, kuri mane atskirtų nuo viso pasaulio.“

Trapistų vienuolyno koridoriuose tarp daugelio įrašų matyti vienas, paimtas iš šventojo Augustino: „Retinebant nugae nugarum et vanitates vanitatum antiquae amicae meae.“12

Viena iš daugelio Ransė minčių yra tokia: „Mirštantieji gera arba bloga mirtimi dažniau numiršta tiems, kuriuos palieka, negu patys sau“.

Bosiuė, atsiuntęs gedulingus pamokslus apie Anglijos karalienės ir ponios Henrietės mirtį, Ransė parašė: „Aš paliepiau perduoti jums dvi gedulingas prakalbas, kurios, kaip pasaulio menkystės priminimas, vertas užimti savo vietą tarp atsiskyrėlio knygų, šiaip ar taip, atsiskyrėlis gali žvelgti į jas kaip į dvi jaudinančias mirusių moterų galvas.“13 Ar Bosiuė girdėjo, ką pasakojo apie ponią de Monbazon? Ar darė užuominą į tos moters galvą, perdavęs kitas dvi palaikyti jai kompaniją?

Argi šis stulbinantis pokštas, kurį Bosiuė sau leidžia, neprimena lengvabūdiškos pirmosios ir asketiškos antrosios Ransė gyvenimo pusės?

Sakoma, kad Ransė įpėdiniai trapistų vienuolio celėje galėjo pamatyti ponios de Monbazon galvą, bet atgimusios Trapistų vienuolijos atsiskyrėliai tai neigia; anot išlikusių andainykščių atsiminimų, amžininkai yra matę ne vien mirties paliestą aukos veidą. Pasakojime apie ševaljė de Berteno žygius skaitome tokią pastraipą: „Mes ką tik atvykome į Anė. Stovinčios Dianos de Puatjė statulėlė, be abejo, nėra tokia įdomi kaip ponios de Monbazon galva, kurią abatas de Ransė atsivežė į Trapistų vienuolyną ir kurią išsaugojo įpėdiniai.“

Galų gale poetų užuominos taip pat vertos dėmesio. Mūza nebuvo svetima trapistų tradicijoms: 1681 metais gimusi ponia de Tansen (vadinasi, devyniolika jos metų sutapo su Ransė gyvenimo metais) parašė atsiminimų persmelktus „Grafo de Komenžo memuarus“. Adelaide vadinama ponia de Monbazon vaizduojama kaip paslaptinga atsiskyrėlė, atpažįstama iš to, kaip uoliai rausia sau kapo duobę. Kas pagimdė tokias fantazijas? Tikrai ne audringa vaizduotė ir nesveikos mintys, kurios išdarinėja grimasas dabarties tamsybėse, bet kiti šaltiniai. Komenžo pavardę „paskolino“ vyskupas, su kuriuo Ransė keliavo po Pirėnus. Juk dažnai pasitelkiamos svetimos pavardės, norint nuslėpti tikrus ryšius, o iš atminties neišdildomas vardas išnyra daugybe kitų pavidalų. Žinoma Mopū papasakota istorija apie vieną ir tą pačią moterį įsimylėjusius brolius, kurie kovėsi dvikovoje, o paskui daugelį metų gyveno Trapistų vienuolyne, neatpažinę vienas kito. Dainuojamas Floriano romansas apie Lenvalį ir Arseną; kadaise Kolardo parašė eilėraštį ir pavaizdavo ponios hercogienės de Monbazon mirtį:

Pasimetęs, neramus, aš bėgu į namus,Galva ir karstas vejasi mane.

Trapistų vienuolyne Ransė buvo užsakęs nutapyti kenčiantį šventąjį Joną Klimaką ir šventojo Sozimo globojamą šventąją Mariją Egiptietę. Abiem paveikslams jis sukūrė įrašus. Atgailaujančiai Marijai buvo skirta dvylikos eilučių epigrama lotynų kalba su šiais žodžiais: „Ecce columba gemente, sponsi jam sanguine lota.“14 Prie šitų netiesioginių nuorodų reikia pridėti Ransė neviltį, ir skaitytojas galės susidaryti nuomonę. Žmonių parašyti metraščiai susideda iš daugybės pramanų pramaišiui su tikromis istorijomis; kiekvieno gyvenimo, kuriam lemta būti įamžintam, gelmėse glūdi romanas, gimdantis legendą – istorijos miražą.