Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos
- -
- 100%
- +
– Ačiū. Dar kartą pasakysiu, kaip man svarbu, kad su manimi kalbate taip asmeniškai. Keista, tačiau jums kalbant, prisiminiau sapną, kurį sapnavau šią savaitę. Buvau jį pamiršusi, bet staiga viską atsiminiau labai aiškiai. Žingsniavau tuščiu keliu ir kažkaip žinojau, kad paskutinis šiuo keliu ėjęs padaras buvo mano šuo Balu. Tada pamačiau Balu tupintį šalikelėje ir priėjau prie jo. Pasilenkusi pažvelgiau jam tiesiai į akis ir pagalvojau: Mes abu esame gyvos sielos.
Ir tada man dingtelėjo, kad aš niekuo nesu geresnė už jį.
– Ką jautėte sapne?
– Iš pradžių labai apsidžiaugiau vėl pamačiusi savo šunį. Netekau jo likus trims savaitėms iki išvykimo į Jungtines Valstijas. Jis buvo su manimi ištisus šešiolika metų, ir man buvo labai sunku susitaikyti su jo netektimi. Iš tiesų, labai laukiau šios kelionės, nes tikėjausi, kad ji numalšins mano skausmą. Ar turite šunį? Jei ne, nesuprasite, ką tai reiškia.
– Ne, tačiau man patinka katės, ir aš suprantu, koks didelis jūsų skausmas.
Kiek luktelėjusi ji linktelėjo galva, tarsi sakytų, jog yra patenkinta mano atsakymu.
– Taip, kentėjau labai smarkiai, vyro manymu, net per smarkiai. Jis sako, kad buvau per daug prisirišusi prie Balu, kad man jis buvo nelyginant vaikas. Tikriausiai neminėjau, kad vaikų neturiu.
– Taigi, sapne ėjote tuo pačiu keliu, kuriuo prieš kelias savaites buvo ėjęs Balu, paskui, įdėmiai pažvelgusi jam į akis, pasakėte: „Mes abu esame gyvos sielos, ir aš nesu negeresnė už tave“. Kaip manote, ką reiškia šis sapnas?
– Žinau, ką turite galvoje.
– Ką?
– Kad suprantu einanti keliu į mirtį kaip ir Balu.
– Kaip ir visos gyvos būtybės.
– Taip, kaip visos gyvos būtybės.
– O ką manote jūs?
– Manau, kad visas šis pokalbis tik dar labiau viską komplikuoja.
– Jaučiatės vis nesmagiau.
– Dar keli panašaus pobūdžio užsiėmimai, ir namo mane teks gabenti greitąja pagalba.
– Visi vakar jūsų paminėti pojūčiai – atotrūkis nuo gyvenimo, mintis, kad esate įvyniota į apsauginį sluoksnį ir gyvenimą stebite tarsi iš šono – viskas padėjo jums ištverti skausmą, kuris yra neatsiejama kiekvienos gyvos būtybės gyvenimo dalis. Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo. Į mano kabinetą įžengėte laikydama savo nuotrauką…
– O ne! Nepradėkime visko iš pradžių.
– Žinau, kad uždraudėte man apie tai kalbėti, tačiau negaliu jums nusileisti, nes tai pernelyg svarbu. Paklausykite, ką dabar pasakysiu. Nors viską ir taip žinote. Nepasakysiu jums nieko, ko nebūtumėte girdėjusi. Tiesiog nuo kai kurių dalykų lengviau apsisaugoti tuomet, jei juos išgirstame iš aplinkinių, negu tuomet, kai jie kyla mūsų pačių viduje. Manau, kad kažkuria savo sąmonės dalimi jūs jau supratote, ką bandau jums pasakyti. Visa tai atspindi sapnas, kuriame einate tuo pačiu keliu kaip ir Balu. Tik nuostabu, kad savo sapną, kuris ir yra raktas į problemos sprendimą, prisiminėte tuomet, kai rengėmės baigti mūsų užsiėmimą. O nuotrauka, kurią įteikėte iš pat pradžių, leido man susivokti, kuria kryptimi reikia eiti.
– Norite pasakyti, kad visa tai žinojau? Tikrai pernelyg gerai apie mane galvojate.
– Kažin. Tiesiog sutvirtinu tą jūsų sąmonės dalį, kurioje gyvena išmintis.
Abu pažvelgėme į laikrodį. Užtrukome keliomis minutėmis ilgiau. Kildama iš savo vietos ir rinkdamasi daiktus, Nataša paklausė:
– Ar galėčiau susisiekti su jumis skaipu arba elektroniniu paštu, jeigu iškiltų kokių klausimų?
– Žinoma. Tik nepamirškite, kad aš senstu, todėl nedelskite pernelyg ilgai.
Ketvirtas skyrius
Ačiū, Mole
PRIEŠ KELIS MĖNESIUS DALYVAVAU ATVIRAME ORE SURENGTOSE LAIDOTUVIŲ PAMALDOSE, skirtose Molei, mano ilgametei apskaitininkei ir visų kitų galų meistrei, kuri pas mane dirbo ilgus dešimtmečius. Man ji buvo ir Dievo dovana, ir galvos skausmas. Pirmą kartą ją nusamdžiau 1980 metais, įpareigodamas paimti man atsiųstus laiškus ir apmokėti sąskaitas, kol aš, metus atostogaudamas, gyvensiu ir kursiu Azijoje ir Europoje. Man grįžus, Molės ėmė nebetenkinti jos menkos pareigos, ir pamažu ji ėmė vis atkakliau brautis į visus mano buities reikalus. Netrukus ji jau tvarkė mūsų finansinius ir ūkinius reikalus, apmokėdavo sąskaitas, rūpinosi korespondencija, rūšiuodavo dokumentus, rankraščius ir sutartis. Atleidusi mūsų sodininką, ji subūrė savo sodo darbuotojų komandą, o vėliau – ir dažytojų, valytojų bei meistrų komandas. Tačiau jei darbas būdavo nesudėtingas, ji primygtinai siūlydavosi jį atlikti pati.
Ji buvo nesustabdoma. Vieną dieną grįždamas namo ant keliuko, vedančio prie mūsų namo, pamačiau kelis sunkvežimius, o Molė, stovėdama po milžinišku ąžuolu, garsiai aiškino keliasdešimties metrų aukštyje esančiam vyrui, kurias šakas nupjauti. Nustebau, kaip ji pati dar neįsilipusi į medį. Ji tvirtino dėl šakų pjovimo tarusis su manimi, tačiau aš buvau tikras, kad apie tai ji net neužsiminė. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę, ir aš tą pačią akimirką pasakiau, jog ją atleidžiu. Vėliau dėl įvairių kitų nesusipratimų atleidau ją dar bent tris kartus, tačiau ji vis tiek darė savo. Kaskart, kai išreikšdavau nepasitenkinimą jai mokama pinigų suma, ji man primindavo – ir būdavo teisi, – kiek ilgai mums su žmona tekdavo kankintis vakarais bandant apmokėti sąskaitas arba suvesti čekių knygelės balansą, iki jai atsirandant mūsų namuose, o paskui pasiūlydavo man kas mėnesį keliomis valandomis ilgiau padirbėti su pacientais, kad galėčiau sumokėti jai atlyginimą. Ji tvirtino esanti nepakeičiama, o mano nepasitenkinimas ir kalbos apie atleidimą niekuomet nebūdavo rimtos, nes žinojau, kad ji teisi. Labai nuliūdau sužinojęs, jog ji mirė nuo kasos vėžio. Buvo aišku, kad niekada nerasiu kitos tokios kaip ji.
Molės laidotuvės vyko nuostabią saulėtą popietę didžiuliame jos sūnaus namų galiniame kieme. Nustebau laidotuvėse sutikęs keletą savo kolegų iš Stanfordo ligoninės. Nė nenutuokiau, kad ir jie galėjo būti jos klientai, tačiau prisiminiau, kad ji laikydavosi griežtų konfidencialumo taisyklių – iš jos niekaip nebuvo įmanoma išpešti kitų jos klientų pavardžių. Pasibaigus pamaldoms už mirusiąją, nieko nelaukdamas pakilau norėdamas išeiti, nes oro uoste turėjau pasitikti kelis draugus.
Tačiau vos pravėręs vartus į gatvę išgirdau kažką šaukiant mane vardu ir atsisukęs pamačiau link manęs einantį aukšto stoto senyvą vyrą su įspūdinga plačiakrašte skrybėle. Šalia jo buvo nepaprastai mielos išvaizdos moteris. Matydamas, kad iš karto jo nepažinau, jis prisistatė:
– Aš – Alvinas Krosas, o čia – mano žmona Monika. Kadaise, prieš daugelį metų, lankiausi pas jus terapiniuose užsiėmimuose.
Nemėgstu tokių gluminančių situacijų. Niekada ypatingai gerai neatsimindavau žmonių veidų, o su amžiumi tai tapo dar sunkiau. Kartu suvokiau, kad šis buvęs pacientas pasijus įskaudintas pamatęs, kad jo neprisimenu, todėl nusprendžiau laimėti laiko tikėdamasis, kad mano atmintis pagaliau nušvis.
– Alvinai, smagu tave vėl matyti. Malonu susipažinti, Monika.
– Irvinai Yalomai, – tarė ji, – be galo džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti. Alas tiek daug pasakojo apie jus. Manau, kad būtent jums turiu būti dėkinga už tai, kad susipažinome, susituokėme ir turime du nuostabius vaikus.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
Примечания
1
Viena iš San Fransisko kalvų (vert. past.).
2
DiMaggio ir Ted Williams – garsūs Amerikos beisbolo žaidėjai.
3
1945 m. gegužės 8 d.
4
Farell. Studs Lonigan.
5
Tarptautinis amerikiečių kavinių tinklas.
6
Soul Bellow. Henderson the Rain King.
7
Mano kaltė (lot.).
8
Fred Astaire – amerikiečių šokėjas ir aktorius.