- -
- 100%
- +
1 skyrius
Būna dienų, kai iš lovos geriau nesikelti. Nepaisant problemų, vėlavimų ir kietų pusių, neišlipkite! Tai buvo tik viena iš tų dienų, bet iki tol nepasiekiau išmintingesnio filosofinio taško, kad galėčiau vadovautis savo instinktais.
Tai prasidėjo, kai nualpau duše. Ji tiesiog apalpo, o tada pabudo ant slidžių grindų, gausiai apipiltų šiltu vandeniu. O alpti man visiškai neįprasta. Taip, niekada anksčiau nebuvau jame buvęs, bet greitai supratau, kad tai ne kas kita, kaip tikras alpimas. Kai atmerki akis ir nesupranti, kas vyksta. Dabar, jei mano įpročiai apimtų miegą ten, kur šilta ir drėgna, gali būti pasiūlytas kitas paaiškinimas. Bet tai buvo sąmonės netekimas, kuris truko gal tik kelias sekundes. Net sapnavau sapną: prieš akis blykstelėjo niūrus paveikslas, kurio negalėjau detaliai prisiminti. Taigi kas aš toks? Atsistojusi ir nepajutusi jokių galvos svaigimo požymių, ji negrįžo į saugią lovą, o nuskubėjo į institutą. Taip, man toli iki filosofinės išminties.
Aš vis dar atsilieku nuo pirmosios poros. Ir visa diena pasirodė kiek chaotiška. Jei praleisčiau lovoje, tai nebūtų didelių problemų. Nors mažai tikėtina, kad mano lova galėtų garantuoti laisvę nuo tolesnių rūpesčių.
Važiuodamas tramvajumi namo vėl nualpau. Nors šį kartą ji galėjo užsnūsti. Tačiau vaizdas, kurį mačiau ryte, dabar buvo aiškiai prisimintas. Net smulkmenas buvo galima įžiūrėti: kažkoks tamsus, labai niūrus ir tvankus kambarys, apšviestas arba bloga lempa, ar net koks nors fakelas. Ir balsai:
"…gal ji ragana?»
– Kodėl taip manai? Ji ne raudonplaukė! – nemalonus kikenimas.
Man tik minutei pavyko užfiksuoti jo veidą – jaunas vaikinas, dar tik paauglys. Manau, kad net mačiau paauglišką spuogą ant smakro ir juodos apykaklės… Ir tada pabudau. Arba pabudo. Suvirpėjau nuo nemalonių pojūčių. Grįžusi namo pasidaviau likimo valiai – nuėjau miegoti. Šios pusės alpimas gali atsirasti dėl peršalimo ar pervargimo. Nors neįsivaizdavau, kas yra pervargimas, grynai teoriškai tai kažkada man turėjo nutikti. Gerai, kad po pamokų nenuėjau į biblioteką, fakulteto vadovui nedaviau būsimo parado dalyvių sąrašo ir šokių repeticiją praleidau. Beje, aš pavargau! Nors tokiu pasiteisinimu niekas nepatikės… jis visiškai netelpa į mano gyvenimo būdą. Tačiau net ir aš jau supratau, kad viskas gali laukti iki rytojaus.
Ji apsivertė ant kito šono ir vėl stipriai apsivyniojo, bet judesys sukėlė dar vieną mintį, kuri privertė ją aimanuoti. Pirmasis dar laukia! Jis jau tris dienas skambina ir klausia, kada jam padovanosiu televizorių. Pragyvenome su juo dvi savaites, bet turto dalybos buvo kaip po auksinių vestuvių. Vakar jam sakiau, kad jo gražios kojytės nenukris, jei jų šeimininkas sutiks atvažiuoti ir savo gražiomis mažomis rankytėmis atimti prieštaringai vertinamą televizorių. Beje, man nereikia televizoriaus, kurį pirkome kartu! Beje, net neturiu laiko žiūrėti! Bet aš nenorėjau jo tempti per miestą, kad įrodyčiau esmę. Kostja kažką sumurmėjo jam būdingu būdu, bet tada sutiko ateiti šiandien po valandos.
Ji atmerkė vieną akį ir pažvelgė į laikrodį. Pagal niekšybės dėsnį, kai tik užmigsiu, atsiras didelis buitinės televizijos gerbėjas Konstantinas ir mane pažadins.
Bet jie man nedavė pasirinkimo: atrodė, kad mane sugėrė miegas arba kitas alpimas. Sąmoningai kabiniausi į realybės pakraščius, bet nieko negalėjau padaryti – žinojau, kad vos užmerkus akis, nuopuolis taps neišvengiamas. Ir jie užsidarė, nepaisant didžiulės valios jėgos, kurios turėjau perteklius. Kaip maniau anksčiau.
Ir jie atsidarė į beveik pažįstamą kambarį. Spuogelio smakras, o vėliau į mane žvelgiančios paauglės akys buvo įtikinamas sapno pasikartojimo įrodymas.
«Pavyko…» – neaiškiai sumurmėjo jis ir kažko gailiai paklausė: «Ar pavyko?
Skirtingas smakras ir skirtingos akys. Jie išsiplėtė, kai sutiko mano žvilgsnį.
– Pavyko, Izink! Įvyko!
Kad ir kaip galėčiau, negalėjau pasidalinti jų jauduliu. Atsirado kitas veidas – trečias paauglys ėmė staugti kažkokią linksmą giesmę. Antrasis, labiausiai pasitikintis, porą kartų sumirksėjo – matyt, norėdamas sustiprinti vizualinį rezultatą – ir tada iškilmingai pasakė:
– Sveikinu, Taiška! Mirei šį rytą, bet mūsų įsikišimo dėka vėl atgijai!
– Ką?! – Aš nesupratau. Na, kas mane suprastų?
– Sveikinu, Taiška! – kvailai pakartojo vaikinas. – Tau buvo suteikta galimybė, dėl kurios niurzgės kiekvienas mirtingasis!
– Ką?
Vėl matomas aknės smakras:
– Nemanau, kad ji mūsų atpažįsta, Ridi… Ar grįžusi neprarado nei atminties, nei proto?
Ridis suraukė antakius, pasilenkė, nemaloniai alsuodamas ir mostelėjo pirštais man prieš nosį:
– Labas! Ar atpažįstate mus? Koks mano vardas?
«Riddi», – atsakiau taip, lyg staiga būčiau atsidūręs apskaitos egzamine, kur bet koks užuominas gali atsidurti tarp praeivių. Tačiau prieš pradedant egzaminuotojui ir jo padėjėjams iš džiaugsmo ploti rankomis, ji pridūrė: «Dabar, Ridi, nuvesk mane atgal, iš kur mane paėmėte!
Visi trys žiūrėjo į mane.
– Kur turėčiau grąžinti? Už mirties ribų? – Išpūstas Izinksas tiesiog negalėjo suprasti.
Mano alpantis košmaras aiškiai įgavo komišką posūkį. Tačiau aš galiu susitvarkyti su iniciatyva:
– Gavai ten, grąžink ten. Netrukus Kostya ateis pasiimti televizoriaus.
– Ką?! – Atrodo, kad šis klausimas čia jau buvo užduotas.
– Vaikinai, – kuo ramiausiai tęsiau. – Tu tikrai šaunus, bet kartu ir šiek tiek baisus. Leisk man grįžti ir atiduoti Kostjai televizorių, tada vėl galėsime pasikalbėti.
Užuot rimtai svarstę mano pasiūlymą, jie sutrikę žiūrėjo vienas į kitą.
– Tayishka nav sevī…
– Išprotėjęs! Bet aš nebuvau be žado!
– O tai reiškia, kad su laiku jis gali susivokti…
«Mokytoja sakė, kad tie, kurie dažnai grįžta, iš pradžių negali suprasti, kas vyksta! Įsivaizduok: štai tu guli ant žemės sulaužytu kaklu, bet dabar gyveni visavertį gyvenimą. Tai, žinoma, labai džiugu… bet ne iš karto.
– Kol kas mokytojui to rodyti nereikia, antraip jis trenks karūną, o diplomo neskaičiuos. Leisk jai pradėti…
Negalėjau pakęsti šio visiško susidūrimo:
– Oi! Pankai! Gal kartu nuspręskime, kuris iš mūsų yra savyje?
Pakėlęs galvą ir bandydamas atsisėsti sustojau. Nenuostabu, kad pradėjau drebėti – atsidūriau visiškai nuoga! Ji rėkė iš nuostabos ir spontaniškai užsidengė. Komediškas posūkis įgavo erotinių ir iškrypėlių kontūrus.
Trijulė visi grįžo pas mane, bet jiems mano nuogumas nerūpėjo. Jie net pakėlė kreivus delnus aukštyn ir tarsi bandė mane nuraminti:
– Tyliai, Taiška, tyliai! Dabar tau sunku viską suprasti, tad laikykis mano žodžio – mes esame tavo pažįstami. Ir kai tu mirei ryte, nusprendėme, kad padarysime tave keletą tyrimų. Jei mums pasiseks, sugrąžinsime į šį pasaulį gerą žmogų, bet jei ne, tu vis tiek ryte mirsi…
«Ir viskas pavyko, tad padaryk man paslaugą ir jau būk laimingas! Ir mokytojas gina mūsų baigiamąjį darbą! Iki studijų baigimo dar turime penkerius metus mokytis, tad toks proveržis neliks neįvertintas!
– Visiems viskas gerai, Taishka, visi! Taigi nustokite verkšlenti ir būkite laimingi!
Smagu, bet man nuo pat pradžių nuobodu. Tiek, kad užsinorėjau svirduliuoti, nors visai nesiklykiu:
– Kaip aš galiu pabusti, draugai? Aš tuoj pat pabussiu tavęs įžeistas ir negrįšiu prie draugiško pokalbio!
– Apie ką ji kalba, Ridi?
Tai turbūt buvo protingiausia iš visų. Ar tiesiog pasitikintis savimi, kuris dažnai painiojamas su intelektu. Jis pažvelgė į mane, paskui į savo draugus ir rimtai apibendrino:
– Man nav ne jausmas.
– Gal grąžinome Tayishką, bet ne iki galo? – pasiūlė trečiasis, kurio vardo dar negirdėjau.
– Neturiu supratimo, – lygiai taip pat rimtai pakartojo Ridis.
Galų gale jie bandė duoti kažkokią nešvarią antklodę, į kurią įsisupti, ir puodelį rūgpienio. Nebuvau ypač alkanas, o mieliau užkąsčiau ko nors valgomesnio, todėl padėjau puodelį ant grindų, susiglaudžiau, kad sušiltų, ir pamėginau išgirsti, apie ką jie murma kampe. Jei tik Kostja ateitų, jis tave pažadintų. Jo charakteris toks: televizoriaus tyliai neatims, tikrai norės sugadinti nuotaiką. O kol miegu, nuotaika labai stabili. Greitai ateik, Kostenka, man jau nuotaiką gadina!
– Gal reiktų paskambinti mokytojui? O jei ji supyks?
Visi atsigręžė į mane ir žiūrėjo apvaliomis akimis. Tikriausiai jie manęs bijo taip pat, kaip ir aš jų.
– Kaip… gaka? Palaukite, juodoji knyga turėjo pasakyti, kad kai kurie žmonės negrįžta kaip žmonės…
Štai ką aš turiu omenyje. Šaldytuvo man irgi tikrai nereikia. Nagi, Kostja, pasiimk ir šaldytuvą. Imk ką nori, nesigailėk. Tiesiog pažadink mane.
– Jei ji vis dar ragana? Raganų sugrąžinti negalima!
– Taip, Taiška nebuvo ragana! Jos plaukai šviesūs, o ne raudoni! Arba palauk, gal šiek tiek raudona?
Niekas niekada nedrįso manęs vadinti raudonplauke. Ji permetė vieną sruogą per petį ir suėmė ją kumščiu. Taip, net esant tokiam siaubingam apšvietimui, čia nereikia pažymėti nė lašo raudonos spalvos! Keista tik tai, kad svajoju apie mano plaukus ilgesnius nei yra. Beveik iki juosmens – grožis! Bet aš niekada neauginčiau tokių ilgų plaukų, jiems reikia per daug priežiūros. Praėjusį mėnesį nusikirpau plaukus į ilgą bobą…
– Ji negalėjo žinoti, kad yra ragana! Niekur nesimokau, su burtininkais nebendravau, o kartais jie ne raudonplaukiai… Ak! Vaikinai, mes prikėlėme raganą į gyvenimą!
– Nepanikuokite! Ridis atsakė isterišku šnabždesiu. – Dar per anksti panikuoti!
Ir paskutinis «vatas» nuskambėjo kaip girgždesys ant klausos ribos. Taip, isterija trijulei jau visai šalia. Ir tai nėra toli nuo manęs. Dabar staiga prisiminiau Kostją. Kodėl aš net išsiskyriau su juo, mano mylimoji? Na, tegul jis būna nuobodus, na, tegul iš netikėtumo pamėgsta nesibaigiančius skandalus. Bet dabar būčiau namuose, žiūrėčiau mėgstamą televizorių ir nerimaučiau, ar neužmigsiu vidury baltos dienos. Ko-ostya, Ko-o-ostenka, kur tu, brangusis?
* * *
Pagaliau mano nauji draugai subrendo dar vienai nuostabiai idėjai:
– Kodėl ji negeria pieno? Gal jai nereikia pieno?
Jie sutartinai atsiduso ir pasitraukė į priešingą sieną, tarsi mano pakeltame antakiu būtų išvydę mirtiną ginklą. Tada Riddy, rodydamas bent keletą protingumo požymių, ištarė:
– Tai nereiškia, kad ji gaka. Tai dar nereiškia… Bet kol nesame tikri, negalime to parodyti dėstytojui – už malonę jie bus pašalinti iš akademijos.
– Mane išmes, – sutiko Izinkas.
O trečiasis, kurio vardo nepamenu, sušuko:
– Kaip po velnių, jie tave išmes. Ką daryti, jei gaka išalks prieš mums paskambinus mokytojui?
– Negali būti! – sušuko jam Ridis. – Žiūrėk, kokios geros akys!
Aš apipyliau juos panieka. Gal neaišku, kokias akis turiu prastai apšviestoje spintoje. Tačiau abejojantis su palengvėjimu linktelėjo ir Ridis atsiduso.
– Draugai, mums reikia pagalbos.
Palikti! Prieš pusvalandį man tapo aišku, kad jiems reikia rimtos pagalbos. Tikrai neatsisakyčiau poros psichiatrų buvimo mūsų kompanijoje. Tačiau Ridhi turėjo kitą planą:
«Mano pusbrolis mokosi baigti burtininko specialybę… Jei negali patarti, tai eikime pasiduoti mokytojui.
– Kas yra Elrikas? – sumurmėjo papūtęs vyras. – Taip, jis ims tokią kainą, kad mes patys tada tapsime kabliukais maitinti.
– Elrik, Elrik, – liūdnai, bet užtikrintai užbaigė Ridis.
– Aš prieš! – sušuko trečiasis, kurio vardas dėl mano neatsargumo išnyks šios komiškai erotinės istorijos metraščiuose. – Turite jį… atsiprašau dėl pirmojo antkapio, jis tiesiog baisus žmogus!
Riddy atsisuko į jį ir pasakė:
– Aš sutinku. Ir aš pasiruošęs išklausyti jūsų pasiūlymus.
Daugiau pasiūlymų nebuvo, todėl likau vienas. Nepamirškite užrakinti durų. Dar kartą apsidairiau. Stalas centre, prie kurio pabudau, pasirodė esąs lova be čiužinio, įstumta į centrą. Dar du stovėjo prie sienų. Palei sienas yra pora didelių spintelių ir dvokiančios lempos. Kaip jie čia neuždūsta? Siauras, debesuotas langas tiesiai po lubomis. Puikus kadras norint pradėti siaubo filmą. Kažkaip mano košmare susimaišė visi žanrai, o aš nesu tokių miksų mėgėja. Mano Kostjanas aiškiai vėluoja. Na, jis neišeis manęs nepažadinęs? Ne šitas!
– Sėdi ramiai, kodėl tau kyla bėdų?
Pašokau ir pradėjau dairytis, bet net tamsiuose kampuose nemačiau garsiakalbio. Labai artimai skambėjo pažįstamas moteriškas balsas. Bet šalia nebuvo nė vieno.
– Kas ten?
Jie man neatsakė. Nepaisant visko, kas vyksta, dar negalėjau pripažinti, kad esu išprotėjusi… ar linkusi į klausos haliucinacijas.
– Labas, – švelniai sušuko ji. – Kur tu esi?
– Štai aš, – sumurmėjo jis man nusivylęs. – Nerėk taip.
Kai supratau, kad žodžiai sklinda iš mano pačios burnos, vėl šokau į vietą. Ne, psichiatrinę diagnozę dar galima peržiūrėti. Ir prieš man panikuojant, mano balsas suskambo tiesiai mano galvoje:
– Užsičiaupk! Ar tu apskritai ko nors bijai?
Dabar aš bijau…
– Kas tu esi? – vis tiek garsiai paklausiau.
– Jie mane atgaivino… Bet kaip tu čia atsidūrei, yra didelis klausimas. Bet nepulk į bėdą, meldžiu miško baltąsias dvasias, tik nepulk į bėdą…
Ji sušnibždėjo. Kaip paaiškėjo, aš vis dar nepavargau stebėtis:
– Tayee… kaip tu? Tai tu ar kas?
«Aš», ne, ji turėjo verkšlenti.
– Kodėl anksčiau tylėjai?
– Aš buvau išsigandęs. O kai aš pabudau, tu jau buvai pačiame įkarštyje!
– Ar aš maištuosiu?
Ji nutilo ir daugiau man neatsakė. Beje, aš irgi neturėjau noro bendrauti. Tai būtina, aš čia visą laiką sėdėjau ir bent patariau! Ji išsigando. Na taip. O štai, pasirodo, siautėjau pačioje pažįstamiausioje aplinkoje.
Kai iš koridoriaus pasigirdo juokas, suskubau vėl įsisupti į antklodę ir atsiremti į sieną. Sąžiningos įmonės gelbėtojas kažkodėl buvo pačios linksmiausios nuotaikos:
– Debilai! Sušalę kretinai! Jūs neturėjote jokio giros tarp jūsų trijų?
Ir juokdamasis įsiveržė į spintą, kiti skubiai uždarė duris ir pastūmė jį link savęs. Naujasis vaikinas buvo gerokai vyresnis už ankstesnius – maždaug mano amžiaus. Beveik malonios išvaizdos blondinė, jei ne situacija, kuri dabar iškreipia bet kokį suvokimą. Savo juoku jis privertė jaunesniuosius raudonuoti ir nekalbėjo žodžių:
– Idiotai su seno mokhryak smegenimis! Kvaila…
Iki šiol didžiausią drąsą parodęs Ridis pertraukė:
– Pusbrolis! Jūs paėmėte trisdešimt procentų mūsų stipendijos likusiam metų laikui, kad mus įžeidinėtumėte?
– Trisdešimt? – atsakydamas nusijuokė dar linksmiau. – Jau penkiasdešimt!
– Ką?
– Aš patariu, o tu klausai ir skaičiuoji savo galva. Lavonai nekromanto disertacijai paimti iš patvirtinto sąrašo! Jie tikrina, ar nėra kitų įtarimų dėl ryšio su dvasiomis iki septintosios kartos raganų kraujo, kad būtų išvengta ne žmonių sugrįžimo. Rinkti artimųjų parašus… Ir, pasakysiu, ne visada paveldėtojai pasirašo norą prikelti taip anksti mirusį turtingą dėdę…
– Elrik, ar gali sutrumpinti? Ką turėtume daryti?
– Ką daryti, idiotai? Taigi nesustok, klausyk manęs. Prikėlus lavoną už patvirtinto sąrašo ribų, būsite išmestas iš akademijos ir tyliai pasmaugtas. Už lavono vagystę gresia bauda. Toks, kad tavo proanūkiai tave prisimintų negailestingu vardu. O jei ji taip pasisuks ir ką nors prarys, tai geriausiu atveju būsi pasmaugęs pats. Ar girdi apie penkiasdešimt procentų mano žodžių?
Blyškus Ridis linktelėjo trijulei.
– Apie m tylą?
«Už tylą, už apgaulę…» Elrikas, nesitikėdamas visiško susitarimo, priėjo prie manęs ir pritūpęs atidžiai žiūrėjo. – Ar ji kalba žmonių kalba?
– Kaip jam tai priklauso! – atrodė, kad vienas nuteistųjų apsidžiaugė.
Elrikas pasilenkė arčiau manęs.
– Jos veidas pažįstamas…
– Taigi tai Tayishka! Septintosios princesės tarnaitė. Gera mergaitė, tyli… ir našlaitė. Taigi nusprendėme, kad visi apsidžiaugtų, jei netikėtai jį tokį sugrąžintume…
«Kažkodėl nematau jos džiaugsmo», – Elricas bent jau nustojo juoktis, bet taip pat plačiai nusišypsojo. – GERAI. Ar prisimeni savo vardą?
Manyje stojo tyla, todėl turėjau atsakyti:
– Aliejai.
Jis nustebo, bet atsisuko į kitus:
– Pirmoji žinia: ji nesijaudina.
– O kodėl?
– Nes dabar ji graužtų tavo kaulus, užuot kalbėjusi apie šitas nesąmones. Jūs net nesurišote jos rankų, debilai! – Jis vėl atsisuko į mane. – Ar galėtumėte papasakoti šiek tiek daugiau apie save?
Aš galiu tai padaryti. Kodėl nepasisakius, kai tave jėga kažkur nutempė ir uždarė? Ir mano balsas buvo tvirtas:
– Sokolova Olga Sergeevna, jūsų garbė. Aš gyvenu Maskvoje, esu trečio kurso tarptautinių finansų studentas, profsąjungų fakultetas, gimęs iš Tomsko…
– Iš kur tu esi?
– Tomskas, tavo garbė, Tomskas. Tas, kuris yra Tomsko srityje. Ar jums reikia paso numerio? Kas išdavė ir kada…
Laimei, jo akys taip pat buvo plačiai išsiplėtusios, ir tai jam suteikė apčiuopiamą moralinio pasitenkinimo jausmą. Jis net kalbėjo su savo globotiniais be tos pačios ironijos:
– Tikrai ne gaka… Ir ne ragana. Kaip sakei, koks tavo vardas?
– Olya. Bet jūs galite mane vadinti Sokolova Olga Sergeevna.
– Vaikinai… – dabar jis nenuleido akių. – Aš padariau klaidą. Jūs nesate tik idiotai… Net nerandu palyginimo, kuris atitiktų jūsų psichinę raidą… O aš turiu turtingą žodyną, patikėkite manimi…
– Kas vyksta, Elrik? – sušuko jam už nugaros.
– Grąžinai ne tą. Ne tavo Taishka…
– PSO? – pagrindiniai nieko nesupratę kambaryje, nieko nesuprato. – Asura? Anekdotai? Kitas demonas?
Elrikas sunkiai atsiduso.
– Taip, jūs turite būti idiotai… Tai apskritai skirtingos demonizmo rūšys. Asura netampa, asura gimstama. O tai… tik užsienietis iš kažkokio Omsko srities…
– Tomskas! – Negalėjau tylėti. – Regionai! O Omsko sritis netoliese!
– Ar girdėjai? – vėl nusijuokė. – Netoliese, bet mes net nežinojome! Apskritai, ji tikriausiai mirė ir šiandien, o jūs netyčia pagavote ją burtu, o ne savo Taišką.
Norėjau pataisyti «savo Taishka», bet sustojau. Ir manyje nuskambėjo įspėjamasis balsas. Ir iš tikrųjų, kaip man žinoti, kokia informacija mus abu pablogins? Bet aš tikrai buvau prieš ką nors kita:
– Aš nemiriau! Jie patys… mane čia įsiurbė.
Jis vėl susidomėjęs pažvelgė į mane, o tada jam pasirodė nauja mintis:
– Vaikinai, ar turite veidrodį? Paimk veidrodį!
Jie iškart smogė jam mažu tamsaus atspindinčio stiklo gabalėliu, leisdami Elrikui nukreipti jį į mane.
– Žiūrėk, nepažįstamasis, dabar tai tu.
Nors vaizdas paliko daug norimų rezultatų, vis iš arčiau žvelgdamas nustebau. Taigi tai buvau aš. Visada aš. Šiek tiek apšiuręs, labai apšiuręs, akys įtartinai ištinusios, bet duok pusvalandį po dušu ir įprastą makiažo arsenalą – ir vėl būsiu savimi. Tik plaukai ilgesni. Kažkur intuicijos lygmenyje sąmonė trenkė į pakaušį – čia ir slypi atsakymas. Ši Tayishka yra kaip du žirniai ankštyje, kaip ir aš! Ir gal dėl to ir įsisiurbiau. Tačiau šie argumentai būtų prasmingi tik tuo atveju, jei viskas, kas vyksta, yra tikra, o ne užsitęsęs košmaras…
Elricas nusijuokė iš mano nuostabos – matyt, patikėjo, kad mane taip nustebino naujas veikėjas. Pralaimėtojai drebėjo sienų fone. O aš žiūrėjau ir žiūrėjau, bandydamas bent ką nors sudėti. Bet veidrodis buvo nuimtas nuo mano veido, po to Elricas linksmai pašoko ant kojų:
– Štai ir viskas, mano misija baigta. Būkite laimingi, jaunuoliai, savo bėdose.
Trys poros rankų jį iškart sugriebė, neleisdamos išeiti.
– Laukti! Elric! Mylimas pusbrolis! Ką turėtume daryti?
Jis vėl pažvelgė per petį į mane, tada į Ridį.
– Ką čia daryti? Nužudyk, supjaustyk ir išimk gabalus miške. Jei pasiseks, jį suės vilkai arba gaki. Dėl to jūsų nuotykis gali būti laikomas užbaigtu. Ir aš tyliu, kol tu man sumoki penkiasdešimt procentų stipendijos.
Dabar jie trys žiūrėjo į mane, bet ir Elriko nepaleido.
«Kaip nužudyti?…» – sumurmėjo spuogas. – Tai Tayishka!
«Tai ne Tayishka, tu idiote», – atrodė, kad Elrikas susierzino. – O jei tau taip patinka, tai linksminkis su juo labai tyliai, tada žudyk, skirstyk ir gabalas po gabalo…
– Padėkite! – Ridis staiga sugriebė giminaičiui per kūną ir įkišo nosį į pilvą. – Padėkite, geradariai!
– Ar turėčiau nusižudyti? – nesuprato Elrikas, bandydamas nusikratyti nemalonią naštą.
– Nužudyk save! «Riddy po trumpos pauzės prabilo su tokiu įsitikinimu, kad net draugai nustebo. O dar labiau aš. Oho, kokie puikūs vaikinai! Jie atgijo ir pakvietė kairiąją žudyti? – Arba daryk su juo ką nori. Tiesiog nuvesk mus ir išgelbėk.
Elrikas ilgai mąstė, žiūrėdamas į mane, prisimerkęs ir kasydamas savo šviesią pakaušį. Tada jis išleido:
– GERAI. Aš nusižudysiu. Leisk jai sėdėti su tavimi iki nakties, tada aš ją paimsiu. Bet tada septyniasdešimt procentų jūsų stipendijos yra iki studijų pabaigos! Ir nesilinksmink su juo.
– Kodėl nepasilinksminus? – Vis dar nesuprantu, ar spuogas jau susitvarkė, ar pastebėjo kažkokį neatitikimą.
– Ir neklausk! – atkirto Elrikas. – Ar ateina?
Tarsi sleivės turėtų pasirinkimą.
* * *
Po poros valandų išmokau žodžius aiškiai tarti mintinai. Ypač kai pavargau girdėdamas, kaip mano kambariokė verkšlena:
– Jie mane nužudys! Šis baisus vaikinas mane nužudys!
– Brangusis, tu jau miręs. Ar negirdėjote naujienų?
– Na? Ar manote, kad du kartus geriau nei vieną?
– Taip, aš visiškai nieko negalvoju… Vis dar laukiu ir laukiu, kol pabussiu.
– Kur tu pabusi?
– Namai.
Mes tylėjome. Stengėmės vienas kitą suprasti. Kaimynas netgi suteikė paramą:
– Tai… Kostja… jis jau būtų tave pažadinęs, jei galėtų… Tu, Ol, vargu ar dabar grįši namo. Mačiau, kad tu esi mano tiksli kopija. Sielos draugas iš kito pasaulio, ne mažiau… Skambino ir skambino man, ir tau tuo pačiu metu.
– Tu esi tiksli mano kopija, o ne aš tavo. Ir gaila, kad mano kopija pasirodė tokia šlykšti. Jei tik galėčiau pasakyti vieną žodį pats! Kad tai įmanoma? Beje, jie aptarinėjo tavo mažą kūnelį – ar mesti jį savo vėlėms, ar pirma paleisti aplinkui, bet tu tyli kaip partizanas.
– Kaip kas?
– Pamiršk tai. Palyginimas su partizanu netiko. Bet kuris partizanas galėtų mane paduoti į teismą už tokį įžeidžiantį palyginimą.
Ji atrodė įžeista. Atrodė, kad ji suraukia antakius ir nusisuka. Nors, jei neklystu, iki šiol kontroliavau kiekvieną mūsų žingsnį. Čia judinu pirštus, čia ištiesiu surištas kojas. Pavėluoti klinikiniai kretinai taip išsigando, kad nuplėšė visas mano galūnes. Galbūt gyventoja dar neprisitaikė prie savo kūno, arba aš iškart griebiau jėgų vadeles – nenuostabu, jei lyginsime mano valią su jos.
Nuobodulys pasidarė kiek nejaukus. Juk ne mergina kalta, kad ji kartu su manimi papuolė į šį siaubingą alpimą. Taigi aš stengiausi būti mandagus:
– Tu, Tanyukh, nepyk. Gyvenkime kartu… na, kol dar gyvename.
– Nagi, – atrodė, kad ji pauostė savo neegzistuojančią nosį. – Ir tu dėl kažko teisus… Aš visada buvau per tylus. Ir čia, kovingas! Gaila, kad nesulauksi ryto.
– Man tavęs gaila. Kai tu ir aš mirsime, tikriausiai grįšiu namo. Ten manęs laukia mano kūnas. Ir televizorius.
– Nemanau… Ar sąmonė nemiršta kartu su kūnu? Vėliau galite jį atkurti, bet pirmiausia jis miršta!
– Tu daug žinai apie nekromantiją!
Ji sušnypštė:
«Bet aš kai ką žinau apie mirtį», – tada ji taikiai pridūrė, – Negaliu būti tikra, Ol, bet yra tikimybė, kad tu ir aš dabar gyvensime kartu. Ir labai trumpam.
Mano mintys buvo tokios sutrikusios, kad pradėjo skaudėti smilkinius. Bet stengiausi, kad nepultų isterijos.
– Tada tau teks išgyventi, Tanjukhai. Ir tu esi su manimi. Tada grįšime ir nužudysime tuos niekšus! Atplėškime nuo jų viską, kad nieko neliktų nekromantui!
Atrodė, kad ji kikeno, bet tada pradėjo samprotauti:
– Tu neturėtum to daryti. Jei kas gali parvežti tave namo, tai bus tik nekromantas. Tikras, patyręs. Ir ne tai… jie tik studentai. Ir atrodo, kad jie nėra patys darbštiausi.
– Na, planas patvirtintas. Išgyvename, tada sugauname pirmąjį sutiktą patyrusį nekromantą ir priverčiame jį mus perkelti. Nors, sprendžiant iš ankstesnės patirties, galime pabusti kokioje nors kiaulėje ar taburete… Savotiškas nelemtas reinkarnacija.
– Tu neturėtum to daryti! – pakartojo kaimietis. – Nekromantai gali būti geri. Ir labai stipriai – negalėjau nei paneigti, nei sutikti, todėl klausiausi toliau. – Vaikystėje mane išgelbėjo nekromantas! Aš tau pasakysiu dabar… nėra ką veikti prieš mūsų mirtį. Man buvo dveji metai ir susirgau saldžiąja liga. Tai tokia nelaimė, kuri atsiranda iš niekur ir yra nepagydoma. Dėl to jie dažnai bėga į tualetą, bet tada numeta daug svorio. Žmogus valgo ir valgo, bet vis tiek krenta svoris. Jei taip atsitinka senam žmogui, jis gali taip gyventi metų metus, bet kai tai nutinka vaikui ar jaunuoliui, visas pragaras atsiskleidžia. Niekas nepadės.