- -
- 100%
- +
Pasiklydau:
– Gerai… Maruška. Kiek laiko čia tarnauji?
Ji neatsakė. Galbūt ji pati tylėjo, o gal jai tiesiog buvo uždrausta su manimi bendrauti… Tačiau labiausiai glumino jos be galo duslus balsas, ir aš neketinau pasiduoti – privalėjau bent kai ką išsiaiškinti.
– Ar tavo šeimininkas malonus, Maruška? – vėl tyla atsakant. – Ar Elrikas dažnai užsuka? Ar pažįsti Elricą?
– Žinoma, – nustebino ji mane, pagaliau nusiteikusi praverti burną. «Elrikas dėl savo šeimininko daro smulkmenas ir yra dažnas šių namų svečias.
– Ar tau patinka čia būti?
Ir vėl tyla. Mes nužingsniavome begaliniu koridoriumi. Dabar šito žmogaus apgailėtina išvaizda nuves mane prie reikiamų durų ir paliks be atsakymų? Na, aš neturiu. Suėmiau ją už peties ir atsigręžiau į save, kartodamas klausimą:
– Ar tau čia patinka, Maruška?
Ir ji sustingo. Mergina buvo gana jauna ir graži, bet akys buvo… tuščios. Negalėjau sugalvoti geresnio apibrėžimo. Net tuštesnis už tuščią jos balsą. Suėmiau jį tvirčiau, kai supratau šį nemalonų supratimą, ir papurčiau:
– Maruška!
– Taip, Tayishka. Ar net gripas?
Koks siaubas… Lėlė? Užprogramuota tam tikriems atsakymams? Aš staigiai iškvėpiau ir bandžiau kalbėti ramiau:
– Priversiu tave atsakyti į mano klausimus, o kas dar? Kiek laiko tu buvai šiuose namuose? O gal tau neleidžiama atsakyti?
«Kodėl, tai įmanoma», – ji pažvelgė į mane nuobodu mėlynu stiklu. – Tiesiog nematau prasmės. Apie septynis šimtus metų.
– Kiek?!
– Apie septynis šimtus metų.
Nors rankos drebėjo, iniciatyvos atsisakyti neketinau. Vėliau visada galite išsigąsti supratę.
– Tu gyveni septynis šimtus metų?!
– Ar aš gyvas? ji atrodė paskendusi mintyse. – Na, galima taip sakyti. P. Sciacca nemėgsta padėties pasikeitimo, todėl pasiliko visus nuo pat pradžių su juo buvusius tarnus.
– Išeiti? – Manau, supratau to, kas buvo pasakyta, prasmę. – Jis tave prikelia, ar ką?! Kiek kartų jis jus prikėlė, kol nustojote atrodyti kaip gyva būtybė?
– Tik vieną, – monotoniškai atsakė tarnaitė. – Bet lordas nemėgsta triukšmo ir skandalų, todėl iš dalies mus atidavė. Kam emocijos, jei gali dirbti ir be jų?
Man tiesiog trūksta žodžių. Ir Tayishka viduje virto akmeniu. Mes net negalėjome to aptarti vienas su kitu. Mano kambarys pasirodė mažas ir gana jaukus, jei man rūpi komfortas. Plati lova, spinta su alyvine lempa, spinta… Bet vos tik Maruška išėjo, nuėjau prie lango. Ten sodininkas apkarpo šakas, čia moteris toliau šluoja taką, tolumoje prie tvoros porelė ką nors pjauna… Na ką, jie visi tokie patys zombiai? Prisikėlė bejausmės marionetės, kurios genėjo, pjauna ir melžė septynis šimtmečius iš eilės? Ji apsivijo rankomis, bandydama sustabdyti šaltį. Netgi gakių visuomenė dabar neatrodė tokia baisi – padaras bent jau mokėjo šypsotis ir visai žmogiškai juokėsi! O tie vaikštantys lavonai… Ne, isterike manęs nepavadinsi! Tačiau viskas viduje šiek tiek drebėjo nuo suvokimo, kad aplink mane nėra nė vienos visiškai gyvos sielos, išskyrus patį šeimininką. Dabar bijojau – labiau nei bet kada. Pajutau tikrą, skausmingą baimę, kuri atėmė jėgas ir viltį.
Žinojau, ką turiu daryti. Atsigulkite, eikite miegoti ir praleiskite laiką normalių žmonių kompanijoje! Kad tik neišprotėtų ir bent iš dalies priprastų prie minties. Bet aš ilgai mėtydavausi ir sukiodavausi ir negalėjau nusiraminti. P. Sciacca yra maždaug septynių šimtų metų. GERAI. Bent jau Elricas nemelavo, kai pavadino jį senu. P. Sciacca nemėgsta triukšmo ir skandalų. GERAI. Taip pat ne itin mėgstu skandalus, bet visada esu pasiruošęs kelti skandalą, jei nuo to priklausys mano savijauta. Ponas Šaka išgydė mažąją Tayishką, kad dabar ji… Neįsivaizduoju, kam jam jos reikia. Bet koks tai turi būti tikslas! Galbūt jis kažko iš jos tikisi… o jei gaus, tai gal padės man išspręsti mano problemą. Apie ką jis pats dar net nežino. GERAI. Kol kas apie tai, kad Tayishka tikrai nėra Tayishka, geriau nekalbėti. Kas žino, kaip ši informacija paveiks mūsų bendrą biografiją…
4 skyrius
Dmitrijus Aleksandrovičius sėdėjo ant kėdės, kaktą įdėjęs į rankas. Kai tik atsimerkiau, pypsėjimas iš kairės šiek tiek paspartėjo. Nenustebęs jis pažvelgė į mane, tada į monitorių ir vėl į mane. Aš nusišypsojau.
– Sveika, Olga. Lažinuosi, kad tu tiesiog pabusi. Be jokios pagalbos. Aš laimėjau ginčą.
Taip, tas pats balsas. Tik balsės vos pastebimai trumpesnės ir tone nėra paslėpto gylio.
– Sveiki, Dmitrijus Aleksandrovič. Ar tavo pamaina nesibaigė?
Jis linktelėjo. Man pavyko suvokti, kad mano pasaulyje praeina maždaug tiek laiko, kiek aš praleidžiu kitame. O dabar turėtų temti. Reanimatologas į mano klausimą neatsakė, kažkaip nenatūraliai ramiai pradėjo kalbėti apie ką kita:
– Šį kartą beveik aštuonios valandos. Jūsų kraujospūdis ir širdies susitraukimų dažnis sumažės, bet nieko kritiško. Visiškai nereaguoja į dirgiklius. Nėra reakcijos į vaistą. Tu tiesiog išeik ir grįši.
– Aš žinau. Ar taip nerimauji, nes nerandi priežasties?
Jis staiga atsistojo, paliko mano lovą ir sustingo priešais langą. Pakeliui pastebėjau, kad lova, ant kurios anksčiau miegojo moteris, dabar tuščia. Dmitrijus Aleksandrovičius kalbėjo lygiu tonu:
– Ar aš nerimauju? Ne, Olga. Turiu darbą, kuriame laikui bėgant nustoji jaudintis.
– Tai kodėl tu čia, nes tavo pamaina jau seniai baigėsi?
Atrodė, kad jis manęs negirdi:
«Mes visada pasiruošę, kad slaugytoja atbėgtų ar paskambintų… pasakykite kažką panašaus į: „Pacientas iš trečio mirė.“ Arba „Pacientas nuo antrojo inksto sugedo.“ Arba: „Ei, Dim, padarėme viską, ką galėjome“. šiąnakt, bet mes jį praradome.» Ar supranti, Olga?
«Ne», – pajutau jo žodžių svorį ir iš tikrųjų bandžiau tai suprasti.
– Ir aš pasiruošęs. Priešingu atveju aš tiesiog negalėjau to pakęsti. Aš pasiruošęs, kad man kas nors paskambins ir pasakys: «Padarėme viską, ką galėjome, bet…“. Neverkčiau, neičiau į laidotuves ir po poros mėnesių pamirščiau vardą. Ar žinote, kodėl gydytojas, kalbėdamas su šeima, neužmezga akių kontakto? Taigi jie nepastebės, kad paciento mirtis jų tikrai nesunaikina. Jis jau galvoja apie kitą ligonį, tačiau yra priverstas kelias minutes stovėti koridoriuje su šeima ir daryti viską, kad jie nematytų jo akių.
Tokie prisipažinimai nėra apreiškimai. Jei visas intensyviosios terapijos skyriaus personalas kiekvieną netektį patirtų taip, lyg tai būtų savo paties, jie greitai išprotėtų kaip visuma. Tai tiesiog apreiškimas, kai sužinosite, kad jie neleidžia kiekvienai tragedijai nugrimzti į savo sielą, ir kuo ramiau dėl to bus, tuo geriau jiems ir kitiems pacientams. Ne apreiškimas, bet tokie prisipažinimai niekada garsiai neišgirsta. Mažai ką supratau apie mediciną, bet atrodė, kad tai pagrindinis medicinos etikos dėsnis.
– Kodėl tu man tai sakai, Dmitrijus Aleksandrovičiau?
Jis neatsisuko. Jis toliau žiūrėjo pro langą:
– Nes yra didelis skirtumas tarp to, kad aš nesu dievas – negaliu visų išgelbėti, ir to, kad aš visiškai nieko nepadariau. Laikui bėgant priprantama prie pirmosios. Su antrąja sutinku pirmą kartą. Aš nieko negaliu padaryti už tave, Olga.
Aš tylėjau. Jis geras gydytojas – negali susitaikyti su savo impotencija. Bet kaip mes galime palengvinti jo naštą? Jis netiki mano pasakomis. Nes jie skamba kaip pasakos.
– Negaliu tavęs skirti terapijos ar išrašyti. Trys komos per dvi dienas… Susitariau su diagnostikos centro specialistais – poryt dar kartą patikrins. Bet esu beveik tikras, kad ir jie nieko neras. Jūs sergate, Olga, bet tikslios versijos neliko. Ir nesu tikras, kad rytoj ar poryt esu pasiruošęs išgirsti: «Mes padarėme viską, ką galėjome…“, nes iki tos dienos, kai mirsiu, prisiminsiu, kad nieko nedarėme.
Sukapoti. Tikrai geras specialistas, pasiruošęs gelbėti ligonius su kiekvienam gydytojui būdingu cinizmu. Jis žino, kaip pralaimėti, bet niekada anksčiau taip nepasimetė, nežinodamas, kas vyksta. Atsisėdau ir kalbėjau įtikinamiau – ši situacija turi būti pašalinta:
– Dmitrijus Aleksandrovičius! Ar galiu išgerti kavos?
Jis atsisuko ir nustebęs pažvelgė į mane:
– Žinoma ne.
– Gaila! Bet po savaitės vėl paklausiu. Ir žinai, kada nors aš pagaliau pabussiu, pažadu tau. Bet iki tol jūs turėsite rūpintis mano kūnu, kol jis bus paliktas be priežiūros.
Jis pavargęs nusišypsojo, tada nuėjo miegoti ir galvojo:
– Man patinka tavo požiūris. Bandysiu susitarti dėl susitikimo su artimaisiais. Taip pat paprašykite draugo atnešti jums asmeninių daiktų. Nedaug žmonių, kurie yra intensyviosios terapijos skyriuje, gali žaisti vaizdo žaidimus ar skaityti knygas, bet mes padarysime jums išimtį.
– Giminės? – susijaudinau. – Jei Kostjai tektų jiems paskambinti, vargu ar jis tai padarė…
Dmitrijus Aleksandrovičius nukrito ant kėdės ir dabar kalbėjo lengviau:
– Tada pasakyk pats.
– Apie ką? Kad iš Tomsko čia būriais lėktų ir po langais kiaurą parą kauktų? Nenoriu. Ir aš neketinu mirti, todėl nematau jokios priežasties jiems trukdyti.
Jis pasilenkė ir pažvelgė man į veidą:
– Pasmerktas, bet dabar vėl atrodai visiškai sveikas! Kad tai įmanoma?
– Tai dėl miego trūkumo, Dmitrijus Aleksandrovičiau! – mirktelėjau.
Jis abejotinai nusišypsojo atsakydamas:
– Tarkim. Bet aš galiu apgauti tavo Kostją.
– Parodyk jai, – maloniai leidau. – Turiu duoti draugui keletą nurodymų. Leisk jam padengti mano nebuvimą, kol aš čia mėgaujuosi su tavimi.
Dabar gydytoja net juokėsi sutrikusi. Kad ir kaip būtų, atmosferą išsklaidyti man tikrai pavyko. Ir Tayishka iškart nudžiugino:
– Koks jis, oi, koks jis! – Pajutau, kad ji dreba. – Paklausk, ar jis turi nuotaką, ar legalią žmoną!
– Aš apie tai neklausysiu! – nusijuokiau viduje. – Ir nesielk kaip paskutinė kurtizanė!
Ji buvo sutrikusi ir sumurmėjo kažką nesuprantamo. Tačiau turime pripažinti jos skonį: Dmitrijus Aleksandrovičius iš tikrųjų sukrėtė ir mane. O kitas jo klausimas dar labiau pakėlė nuotaiką:
– Ar tai Kostja tavo draugas?
– Kodėl domitės, pone reanimatologe? – Nebegalėjau sulaikyti ironijos.
«Nebūtų skaudu žinoti», – pasidavė flirtui. «Kuo daugiau priežasčių žmogus turi gyventi, tuo didesnės jo galimybės».
– Tik todėl? Ech! Ir aš labai laukiau, kada užsiregistruosiu kaip mėgstamiausia, kad gaučiau privilegijas!
– Ar norėtum kavos? – iš karto suprato.
– Neturiu jėgų daryti tai, ko noriu!
– Tai uždrausta. Esu čia tam, kad tave išgydyčiau, o ne nužudyčiau.
– Ar reanimatologai tokie pikti?
– Priminsiu tau atnešti pusryčius… jau vakarienę. Ar nori į tualetą?
Pokalbis pasisuko neromantiška linkme. Aš susiraukau:
– Galiu eiti pats!
Jis ilgai mąstė, tada linktelėjo:
– Gerai. Bet tik su slaugytoja. Pabandykite dabar atsistoti.
Aš ne tik pabandžiau, bet ir sušokau jam ne itin erotišką lambadą. Dmitrijus Aleksandrovičius buvo priverstas pripažinti, kad aš gana pajėgus patekti į tualetą, nors ir prižiūrimas slaugytojos. Iš kambario jis išėjo visiškai kitokios nuotaikos nei neseniai.
Kol aš su malonumu valgiau troškintus kopūstus ir bulvių košę iš plastikinio indo, Tayishka aimanavo:
– Linkiu tau ir man likti čia! Tie, kurie ten yra, yra tikra nelaimė, bet tie, kurie čia, yra tokie nekromantai! Beje, Olya, paprašyk jo pagalbos! Gal jis žino, kaip sutalpinti tave ir mane? Nors ne, neklausk! Ir tada staiga jis mane ten atsiųs ir aš ten pasiklysiu be tavęs…
Kramčiau kopūstą ir neatsakiau. Naivus vis dar nesuvokė, kad vietiniai nekromantai niekada nepatikės mūsų istorija. Ir jei aš reikalauju, jie nukreips mane į visiškai skirtingus nekromantus – ir jie gali būti ne tokie draugiški. Paskutinis dalykas, kurio norėčiau, kad Dmitrijus Aleksandrovičius manytų, kad esu išprotėjęs.
* * *
Paaiškėjo, kad intensyvi terapija – ne pati geriausia vieta bendrauti. Pacientai, net ir tie, kurie yra sąmoningi, yra susitelkę į savo problemas. Čia galite tiesiogine prasme suskaičiuoti vaikštynes ant pirštų… jei turite tik vieną pirštą. Medicinos personalas taip pat visada užimtas. Slaugytojos dar noriai atrėžia kelias frazes, bet nespėja sėdėti šalia manęs ilgiau nei penkias minutes, o gydytojai čia kaip robotai. Atrodo, tik komandos «į operacinę», «pasitikrinkite kraujospūdį», «registruokis į kardiologiją» arba «kodėl vis dar nėra laboratorijos? Ar turiu pačiam bėgti į laboratoriją ir maldauti juos ant kelių, kad šiek tiek paskubėtų?!”… Ir vos tik nutyla, jie pasitraukia į savo slaptą kambarį ir, esu tikras, akimirksniu parvirsta. užmigti Kaip kitaip jie apmokestinami?
Dmitrijus Aleksandrovičius iš tikrųjų grįžo namo… neužteko pykčio prieš jį. Šiandieninė reanimatologė, moteris, tokia pat griežta kaip ir kiti gydytojai, uždavė man lygiai tokius pačius klausimus, o paskui tik linktelėjo galva, taip pat tikėdamasi nuodugnesnės diagnozės. Man pasidarė nuobodu. Kažkaip telefonu įkalbinau Kostją, kad rytoj man atneštų nešiojamąjį kompiuterį ir porą knygų. Jis mane kankino taip ilgai, kad visoje savo šlovėje prisiminiau, kodėl su juo išsiskyriau. Jis greitai pamiršo palengvėjimą, kurį jautė greitosios pagalbos automobilyje, kai paaiškėjo, kad aš gyvas! Tačiau nieko negalima padaryti – per nekromantines peripetijas Kostja pasirodė esąs vienintelis mano ryšys su išoriniu pasauliu. Jis turės mane pasitikti pusiaukelėje. Ir man teks pakęsti jo nuobodulį.
Dėl to pagaliau pasidaviau norui pamiegoti vakare. Mes su Tayishka tai aptarėme tarpusavyje. Atrodė, kad nekromantas šiandien suteikė man laisvę pailsėti, o tai reiškė, kad galime turėti paskutinę galimybę pažvelgti į niūrų dvarą.
Kaip neįprasta pabusti vienam ir nešaukti entuziastingų šūksnių dėl dar vieno prisikėlimo! Atsimerkiau: kambarys buvo tuščias, o aplink tamsa. Mano įtarimai, kad laikas mūsų pasauliuose visiškai sutapo, pasitvirtino. Pasak Maskvos, čia turėtų būti apie dvylika, tačiau vargu ar kas nors iš čiabuvių tai įtaria. Su Taishka pagalba man pavyko susidoroti su aliejine lempa – ji kvepėjo nemalonu ir nedavė daug šviesos, bet bandžiau prisitaikyti. Pirmiausia apsidairiau po kambarį: nieko naujo. Tada ji tyliai atidarė duris ir pasinėrė į koridorių.
Mirtina tyla. Kiekvienas žingsnis šiame vakuume girdimas ne kaip nereikšmingas ošimas, o kaip vienintelis garsas. Aš pašiurpau. Gal reanimacijoje nebuvo taip nuobodu… Bet man reikėjo informacijos ir miego. Ir nesvarbu, kad iš pilno miego gaunu tik patį panirimo procesą. Nepakeičiama Taiška sugeba mus abu atpalaiduoti.
Lėtai pajudėjau apšviestu koridoriumi, žiūrėdama į lempą. Kas žino, kas manęs laukia už kito kampo? Ir čia buvo daug posūkių. O begaliniame labirinte pakeliui nesutikau nė vienos sielos, dėl ko supykau. Gal jaučiausi blogai! Arba tau reikėjo skubiai nusiprausti, o šiame didžiuliame karste buvo visiška dezertyracija. Bet man net į galvą neatėjo mintis kam nors paskambinti. Ji rėkė tik iš džiaugsmo, kai už kito kampo pasirodė pažįstama jauki svetainė. Dar daugiau, ir jūs turite tikėti labirinto magija, kurią mėgsta rodyti filmai apie psichines ligas.
Laukinės durys nebuvo užrakintos. Kai išėjau, jis sucypė, bet dabar nejaučiau jokios baimės. Galų gale nebuvo paskelbta taisyklė, kurią galėčiau pažeisti. Lauke tamsu ir šiek tiek vėsu. Ji pakėlė lempą aukščiau ir apsidairė: priekyje – obelų sodas, už jo – aukšta tvora. Ir nematyti nė vieno žmogaus… tiksliau, jokios prisikėlusios darbo lėlės. Dar žengiau kelis žingsnius ir sustojau – neįsivaizdavau, kur einu toliau.
– Tu nepabėgsi.
Aš krūptelėjau, bet laikiausi ir neatsigręžiau.
– Žinau, pone Sciacca. Elrikas prisiekė mane.
Buvo trumpa pauzė, po kurios balsas kiek priartėjo:
– Jis talentingas magas. Bet esmė ne priesaikoje – aplink visą perimetrą yra nepramušama apsauga. Niekas negali čia nei įeiti, nei išeiti, nebent aš to noriu.
– Nenuostabu. O sargybiniai prie vartų dieną veikiau kaip svita, ar ne?
– Tai tiesa. kodėl tu nežiūri į mane
Klausimas nebuvo toks paprastas. Kažkoks nesusipratimas dėl nekromanto motyvų gąsdino, bet dabar jau nebedrebėjau iš baimės. Arba man tiesiog patiko girdėti jo balsą – malonų ir per daug panašų į man patikusio žmogaus balsą. Tačiau vos tik atsisuksite, šis jausmas išsisklaidys. Ir tada ateis laikas siaubui ir baimei, o ne tęsti pokalbį. Todėl nekantriai laukiau – kur balta, beveik pilnatis virš aukštos tvoros.
– Kam tau manęs reikia, pone? – Nelaukdama atsakymo ji vėl paklausė: «Kodėl manęs laukėte? Jei viską teisingai supratau, nuo vaikystės žinojai, kad atsidursiu šiuose namuose. Taigi jie liepė Elricui padėti savo pusbroliui. Tarsi jie būtų tiksliai numatę šią akimirką.
– Kodėl tu nežiūri į mane, Tayishka?
– Jūs nenorite atsakyti, ar aš užduodu neteisingus klausimus?
Vėl tyla, kurioje sugebėjau pajusti pribloškiančią mirties tylą. Bet aš žinojau, kad jis stovi – trim žingsniais už manęs. Ir aš tikrai tikėjausi paaiškinimo. Užmerkiau akis, kai jis prabilo – neįtikėtinas visiško panirimo į jo balsą jausmas:
– Ateities negalima tiksliai pamatyti. Labai retai pasitaiko momentų, kai pavyksta pagauti bendras trajektorijas – aiškias ar neaiškias. Ir taip, kai pirmą kartą sutikau tave, pamačiau vieną iš tų trajektorijų. Ir kaip matote, aš neklydau.
Susidomėjimas privertė atmerkti akis, bet neskubėjau apsisukti:
– Ar galite plačiau paaiškinti, pone Sciacca? Tai ne tik smalsumo reikalas… tai gebėjimas prisitaikyti prie bet kokių žaidimo taisyklių, bet tam jis turi suprasti taisykles.
– Tu visai ne toks, koks turėjai būti. Iš viso.
Jis tai kartojo dažnai, o tai greičiausiai rodė tam tikrą ypatingą šio punkto reikšmę. Aš nusišypsojau:
– Prisimenu jus, pone Sciacca, nors buvau labai jaunas. Ir galiu pasakyti, kad nuo to laiko jūs taip pat labai pasikeitėte. Tik akys ir balsas liko nepakitę.
– Akys ir balsas? – negalėjo pasakyti, ar nustebo. Tonas vis dar buvo tas pats. – Gerai, aš kai ką paaiškinsiu. Maždaug tą pačią trajektoriją jis matė mirštančioje merginoje. Tau buvo lemta mirti jaunam. O likimui lemta grįžti su ypatingomis žiniomis. Būtent šių žinių man reikia iš jūsų. Ir todėl tave tada išgelbėjau ir ilgam palikau, nes visiško supratimo iš dvejų metukų vaiko nesitikėjosi. Taigi jis leido tau gyventi dvidešimt metų ir vėl mirti. Ir dėl tos pačios priežasties aš tavęs nepažadinau. Turėjo būti klaida, todėl nieko nepadariau, kad padėčiau tiems, kurie jus prikėlė. Jei pats būčiau tave sugrąžinęs, nebūčiau padaręs nė vienos klaidos. Ir ji turėjo tai leisti. Ar žinote, ką aš turiu galvoje?
Tiesą sakant, mane apėmė šaltkrėtis. Kaip netikėti ateities prognozėmis? Tai buvo tarsi filmo žiūrėjimas atsukimo režimu: jis žinojo kelis kadrus ir pabaigą, bet jam vis tiek trūko epizodo. Ir vis dėlto jis tikriausiai matė filmą apie Tayishka istoriją!
– Nesuprantu, – pamelavau. – Kaip išspręsime šią problemą?
– Paskaties uz mani, Tayishka.
Lėtai apsisukau. Nepaisant vos mirgančios vilties, pamačiau bjaurų veidą pažįstamomis akimis ir bjaurią šypseną. Kažkaip susilaikiau nuo susiraukimo. Nekromantas primerkė akis.
– Yra keli būdai gauti informaciją iš jūsų. Kankinimas, – prieš tęsdamas mano išplėtusias akis įvertino jis, – yra geriausias ir greičiausias būdas. Bet jie padės tik tuo atveju, jei jūs pats jau gavote reikiamų žinių. Ir aš dėl to negaliu būti tikras. Ir antrasis būdas yra labiausiai paplitęs tvirtinimas. Bent jau ačiū. Dėkingumas jumyse ugdomas dvidešimt metų. Tavo mama prisiekė už tave, kad vieną dieną tu ateisi pas mane ir grąžinsi skolą. Bet dabar, kai žiūriu į tave, nejaučiu to ryšio tarp mūsų.
pažvelgiau žemyn. Jis sunkiai mokėjo skaityti minčių, kitaip nereikėtų jo tardyti. Bet aš negalėjau net pažiūrėti į Taišką. Dabar ji be žodžių verkė viduje – ji buvo čia patraukta, ir jos dėkingumas buvo tikras, dvidešimt metų. Jei tik duočiau jai vardą, ji atiduotų viską už mielą sielą. Ir paskelbsiu. Aš tiesiog susidėliosiu savo prioritetus. Bet dabar logika pasiūlė ką kita: aš, aš esu ta prisikėlimo klaida, jo ilgai laukta nepadorios nekromantijos klaida. Ir ką jis darys su manimi, nes taip ilgai buvo pasirengęs laukti mano pasirodymo?
– Todėl pažiūrėk man į akis, Taiška, ir dar kartą pasakyk – ar gavai kokių žinių, susijusių su demonų pasauliu? Asurai, gaki ir youki į mūsų pasaulį įžengė tūkstančius metų, bet niekas anksčiau nebuvo arti jų pasaulio. Taigi dar kartą pasakyk man, Tayishka, kad tu ten nebuvai arba nežinai apie perėjimą tarp mūsų pasaulių.
Mano akys gal kiek išsiplėtė, bet balsas tikrai susvyravo:
– Aš nežinau.
– Tavo melodija.
«Aš…» Supratęs, kad man reikia ką nors paaiškinti, ieškojau žodžių. «Aš dar nesupratau, ką pamačiau ten, už mirties ribos». Bet tai ne demonų pasaulis!
– Tavo melodija.
Ji traukuliai iškvėpė. Žiūrint filmą atsukimo režimu jis gavo labai iškreiptą vaizdą. Net jei atspėjo beveik tiksliai. Tačiau šiuo atveju «beveik» buvo per didelis skirtumas! Ir vis dar negalėjau suprasti, kuris iš mūsų turi daugiau kozirių savo rankovėje.
– Duok man laiko suprasti pačiam, pone Sciacca!
– Ko daugiau gali prašyti? Senolio veidas tapo dar bjauresnis po to, kai nekromantas išlenkė antakį. – O gal jau ketini paklausti?
Prieš šią frazę buvau pasiruošęs paklausti… Bent jau išreikšti viltį, kad jis pirmas visas kortas parodys pats, leisk man išmokti juo pasitikėti, o tada viską pasakysiu. Net jei naujienos jį nuvils, nes Taishka nesusipažino su demonų pasauliu, bet jis taip pripras prie manęs, kad gerbs padėti išspręsti mano problemą. Taip, būtent taip skambėjo mano tobulas planas. Tik sarkastiškas ir arogantiškas nekromanto tonas netilpo…
– Aš nieko neprašau, pone Sciacca.
«Visiškai ne…» jis, rodos, vis kartoja frazę savo galvoje. – GERAI. Aš neskubu ir esu pasiruošęs šiek tiek palaukti, kol tu pats pradėsi prašyti, kad išklausyčiau tavo giliausią paslaptį.
Tai yra pasitikėjimas savimi! Neturėjau laiko atitraukti žvilgsnio nuo to, kas galėjo būti pašaipiai. Jis pastebėjo ir uždavė tokį klausimą:
– Ar tu manęs nepririši, Tayiška?
Ji viduje rėkė: «Tai traukia! Nors jis toks bjaurus, kad man ašaroja! Ir vis dar traukia!» Tayishka ten tiesiog išprotėjo, ką aš jai pasakiau. Turėjau visiškai kitokią nuomonę šiuo klausimu, bet garsiai pasakiau priešingai:
– Leiskite man išsiaiškinti savo jausmus, pone Sciacca. Dabar mano galvoje viskas susimaišė nuo dvidešimties metų dėkingumo ir dviejų dienų nesusipratimo.
Jis staiga priėjo arčiau. O dabar jis nusišypsojo su neslepia ironija:
«Aš tiesiog negaliu suprasti, kodėl tu taip skiriasi nuo to, ką mačiau tame vaike.» Bet patikėkite manimi, aš neleisiu, kad jūsų abejonės nukreiptų jus neteisinga linkme. Pabučiuok mane, Tayishka. Jei tarp mūsų nėra ryšio, jį sukurti nebus sunku.
Bučiuotis? Nevaldomai atsitraukiau. Jo tamsiose akyse blykstelėjo nemaloni šviesa, todėl nusprendžiau paaiškinti savo reakciją:
– Aš sutrikęs! Ir ne veltui Elriko ieškojime paminėjai mergelę! Tai daroma tam, kad jam nereikėtų svarstyti kitų variantų, kai susidurs su manimi, bet tuo pat metu jis negalėtų matyti visos situacijos! Bet… kaip tu turėjai žinoti, kad būsiu mergelė? O jei nepasirodytų, tai visa trajektorija būtų nutekėjimas? Nekaltink manęs dėl to, kad mintis dabar suėda mano smegenis.
Jis nusišypsojo, bet jo akyse nebuvo linksmybių:
«Tayishka – savo motinos priesaikos surišta Taiška – savo noru nepasiduos kitam vyrui». Tačiau jos biografijoje nemačiau jokių tragiškų įvykių. Taigi buvo lengva nuspėti.
Dabar aš visiškai nieko nesupratau. Ne, na, dėkingumas, žinoma, yra dėkingumas, bet jei Tayishka būtų sutikusi gerą vyrą… na, ar kažkaip per toli nuėjo su alkoholiu, tai ji lengvai galėtų būti laiminga poros vaikų mama. Nedrąsiai paklausiau, bijodama išgirsti atsakymą:
– Kodėl nepasidavėte?
– Todėl, kad saugojau save. Turėjai ateiti pas mane – savo noru ir su visu noru atskleisti visas savo paslaptis. Ir todėl į priesaiką įtraukiau šį punktą – aš būsiu tavo pirmoji ir paskutinė aistra. Ar ne taip? Nesipriešink sau – ateik ir pabučiuok tą, kurį sutikti svajojai dvidešimt metų.
Tačiau prislopinti Taiškos prašymai ir jos atsargus žvilgsnis padėjo apsispręsti. Yra dalykų, kuriuos tiesiog reikia padaryti. Šiuo atveju į bukomą budrumą ir nesukelti dar didesnių įtarimų. Žengiau žingsnį, pasilenkiau prie jo veido ir užmerkiau akis. Pats ponas Sciacca nesiruošė man padėti: neapkabino, neatsakė bučinio, kai paliečiau jo lūpas. Prisiglaudžiu šiek tiek arčiau. Vieno, dviejų, trijų, užteks. Ji atsitraukė ir nežiūrėjo. Akys buvo susiaurėjusios, dėmesingos, o balsas tapo švelnesnis:
– Kas tave sulaiko, Tayishka? Ar bent jau galite nuoširdžiai atsakyti į šį klausimą?
– Tu… Tu ne toks, kokį aš prisimenu.
– Man nepatinka?
– Patinka! – Aš užtikrintai melavau, nes būtent apie tai man šaukė Taiška. – Bet tu paklausei, kas mane sulaiko…