- -
- 100%
- +
Prologas
1945 metų pradžioje Raudonoji armija įžengė į Lenkijos teritoriją. Prasidėjo Lenkijos miestų ir kaimų išvadavimas iš fašistinių okupantų. Žingsnis po žingsnio sovietų kariuomenė žengė į vakarinę Lenkijos sieną ir atitinkamai iki rytinės Vokietijos sienos.
Kartu su įprastais koviniais vienetais Smersh taip pat žengė į priekį ta pačia kryptimi. Smerševitai turėjo savo ypatingą užduotį – identifikuoti ir atskleisti fašistų šnipus ir diversantus, kurie liko nykiuose Lenkijos miestuose ir kankinamuose kaimuose, vokiečiams išvykus iš ten.
O jų, šnipų ir diversantų, išlaisvintos Lenkijos teritorijoje liko nemažai. Naciai skaičiavo ir tikėjosi, kad jie nepaliks Lenkijos amžiams, kad anksčiau ar vėliau jie čia sugrįš, todėl jiems čia reikėjo akių ir ausų, plataus agentų tinklo, jų diversantų, teroristų ir žudikų bei visokių sėjėjų. priešiški gandai.
Smersh turėjo kovoti prieš visą visuomenę. Jis taip pat kariavo ne mažiau žiaurų karą nei mūšiai fronto linijoje. Tiesa, «Smersh» kariavo pagal specialias taisykles. Tai buvo nematomas karas, buvo mažai šūvių, beveik nebuvo puolimų – nes šiame kare nebuvo aiškiai apibrėžtos fronto linijos. Čia frontas buvo visur, iš visų pusių. Nematomas, negirdimas, bet dėl to jis tapo dar pavojingesnis.
Taip, taip, pavojingiau. Priekinėje linijoje ten viskas aišku ir tikslu. Štai tu ir tavo bendražygiai, o ten priešas. Smerševitai neturėjo akivaizdaus matomo priešo. Jiems iš esmės kiekvienas galėtų būti ir priešas, ir draugas.
Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad tai buvo Lenkija. Kad ir ką sakytų, tai svetima žemė. Ir žmonės čia buvo svetimi. Gerai ar blogai – bet svetimi. Bet tu nežinai, ko tikėtis iš nepažįstamo žmogaus. Ar jis tau padės, ar ne, ar abejingai praeis pro šalį, ar vogčiomis durs tau į nugarą… Viskas galėjo nutikti svetimoje žemėje. Todėl didžiąja dalimi turėjau pasikliauti tik savimi. Už save – ir net už bendražygio, kuris yra šalia, pagalbą.
Smerševitai nebuvo sujungti į tradicinius kovinius dalinius – būrius, kuopas, batalionus ir pan. Dažniausiai jie veikė mažose grupėse. Tai turėjo savo prasmę ir priežastį. Geriau pulti būriais ir batalionais, bet pasislėpusį šnipą geriau atpažinti nedidelėje grupėje. Tokios buvo šio nematomo, nepastebimo, bet kartu ir labai tikro karo taisyklės.
1 skyrius
Smerš specialioji grupė įėjo į išlaisvintą Krokuvą kartu su Raudonosios armijos užnugario daliniais. Grupėje buvo tik trys žmonės: vyresnioji grupė – kapitonas Aleksejus Mazharinas ir du jo pavaldiniai – leitenantai Kirilas Černychas ir Semjonas Martynokas.
Dar visai neseniai grupę sudarė penki žmonės. Tačiau du iš jų – Ignatas Chausas ir jaunesnysis leitenantas Prokhoras Zarečnevas – neveikė. Ignatas Chausas mirė, o Prokhoras Zarechnevas atsidūrė ligoninėje su rimta žaizda. Taip atsitiko ir antrą dieną po to, kai sovietų kariuomenė įžengė į Lenkijos žemę.
Vieno Lenkijos kaimo valstiečiai Raudonajai armijai pranešė, kad jų kaime slapstosi įtartini žmonės. Anot kaimo gyventojų, šie žmonės buvo apsirengę vokiškomis uniformomis, o jų ginklai buvo vokiški, tačiau tuo pat metu jie nemokėjo vokiškai, o tarsi kalbėjo rusiškai. Kaimo gyventojai tvirtino, kad iš viso jų buvo trys. Na, gal keturis… Dieną šie keistuoliai be galo sėdėdavo kokiame nors apleistame tvarte, o naktį iš jo išeidavo, tykojo po kaimą, ginklu įeidavo į namus, reikalaudami iš gyventojų maisto, o taip pat ir mėnulio.
Ir viskas būtų buvę gerai, kantrūs lenkų valstiečiai būtų toleravę šiuos nepageidaujamus svečius ir, greičiausiai, nebūtų apie juos pranešę sovietų kariams, bet atsitiko nepataisoma nelaimė. Vieną naktį šie įtartini žmonės nušovė vieną kaimo gyventoją. Kaip įprasta, jie įėjo į jo namus, o paskui… O kas žino, kas nutiko toliau? Jie tikriausiai susiginčijo. Gali būti, kad šeimininkas nenorėjo su jais dalytis savo kukliomis duonos ir bulvių atsargomis, o gal net bandė neleisti jiems patekti į namus… Ir tada ateiviai šeimininką nušovė. Savininkas su savimi turėjo žmoną ir suaugusią dukrą, bet kažkodėl šie baisūs žmonės jų nelietė.
Po šio įvykio visas kaimas sunerimo. Tai suprantama, nes jei šie žmonės nušovė vieną kaimelį, tai kur garantija, kad kitą naktį nenušaus kito? O kaimiečiai, pasitarę tarpusavyje, vaikštynes aprūpino vienintele šiuo metu realia valdžia – Raudonąja armija. Sako: ateik ir apsaugok mus. Išlaisvinkite kaimą nuo šių baisių žmonių, kad ir kas jie būtų.
Bet kokios nebaigtos piktosios dvasios, įsitvirtinusios gale, buvo Smersh dalis. Būtent SMerševitai turėjo susidurti su tokia publika. Kaimo vaikščiotojai buvo išsiųsti pas Aleksejų Mazhariną.
Macharinas nemokėjo lenkiškai, o vaikščiotojai (jų buvo trys) nemokėjo rusų kalbos. Bet vis dėlto jiems pavyko suprasti vienas kitą. Sunkus pokalbis truko valandą, ir dėl to Mazharinas daugiau ar mažiau suprato situaciją.
Taip ir buvo, kiek jis suprato. Dar visai neseniai kaime buvo nedidelis vokiečių garnizonas – kažkas panašaus į artilerijos dalinį su trimis pabūklais. Kartu su vokiečiais buvo dar keli žmonės – apie dešimt, o gal ir penkiolika. Ne, jie nebuvo vokiečiai, nes nekalbėjo vokiškai, taip pat nesielgė kaip vokiškai. Gali būti, kad šie žmonės buvo rusai, nors buvo apsirengę vokiškomis uniformomis. Kodėl kaimo žmonės tikėjo, kad šie žmonės yra rusai? Bet todėl, kad jie keikėsi rusiškai. O, rusiškų keiksmų negalima supainioti su jokiais kitais keiksmais!
Na, o tada, prieš pat Raudonajai armijai atvykstant, vokiečiai, paėmę ginklus, paliko kaimą. O kartu su vokiečiais pasitraukė ir tie žmonės, kurie nebuvo vokiečiai. Bet, kaip paaiškėjo, ne visi. Liko trys ar keturi. O kodėl jie liko – kas žino? Ir taip jie nužudė vieną iš kaimo gyventojų.
Išklausęs vaikščiotojų, Mazharinas iškart susitiko su keliais savo pavaldiniais. Reikėjo aptarti situaciją ir nuspręsti, kaip elgtis toliau.
«Greičiausiai tai yra vlasoviečiai», – pasiūlė Ignatas Chausas. – Tai gerai žinomas faktas… Jie nelabai nori slampinėti kartu su vokiečiais. Kai kurie lieka. Jie bando gauti sovietinius dokumentus ir praeiti kaip savo. Visai neseniai kalbėjomės su šiais vaikinais. Netoli Bresto, jei prisimenate…
«Mes prisimename», – visiems atsakė Kirilas Černychas. – Kaip tu gali pamiršti? Jie buvo pikti vaikinai, užsispyrę. Jie atmušė iki paskutinės minutės. Jie bandė prieiti prie mūsų su peiliais.
«Tai yra tas pats», – sakė Ignatas Chausas. – Aš tau sakau tiksliai! Žemė po niekšų kojomis užsidegė! Jie ieško būdų, kaip išgyventi. Kelionei renkami charčiškiai. Jie paims jį ir eis į priekį. O tiksliau, atgal. Į buvusią tėvynę. Ten lengviau pasiklysti.
«Taigi turime juos pašalinti», – sakė Prokhoras Zarečnevas. «Mes nuvažiuosime į tą kaimą tą pačią naktį ir… Jų ten tik trys ar keturi». Mes susitvarkysime.
– O jeigu jų bus daugiau? – suabejojo Macharinas. «Sakykim, trys ar keturi naktimis klaidžioja po kaimą, o likusieji laukia troboje?.. Kaipgi nesuklysti?
– O ne! – nesutiko Kirilas Černychas. «Jei kaime jų būtų daugiau, jie apie tai žinotų! Ar kaime galima ką nors paslėpti? Ten apie visus viskas žinoma. Ir nesvarbu, ar kaimas lenkiškas, rusiškas ar dar kas. Žinau, ką kalbu – pats esu kaimietis.
– Protinga, – nusišypsojo Maharinas. «Na, mes neprašausim pastiprinimo». Galime patys susitvarkyti. Ne pirmą kartą.
Kitą naktį penki smerševičiai kartu su trimis vaikščiotojais išvyko į kaimą.
– Štai, jų tvartas! – vaikščiotojai nedrąsiai parodė į tupus pastatą, tamsėjantį už kaimo pakraščio.
– Suprantu, – pasakė Maharinas. – Ką gi, ačiū. Dabar eik iš čia! Ateik gyventi!
Kaimiečiams to kartoti nereikėjo, jie viską puikiai suprato iš pirmo karto, nors Macharinas kalbėjo rusiškai. Vaikščiotojai vienu balsu užduso ir dingo tamsoje.
Smerševikai tyliai ir nepastebimai prislinko prie tvarto. Tvarte nesigirdėjo jokių garsų, nesimatė šviesos ir net nesijautė dūmų kvapo. Tai yra, nebuvo juntamo žmogaus buvimo.
– Ar kaimiečiai mus apgavo, ar kaip? – suglumęs sušnibždėjo Chausas.
– O gal jie tiesiog išėjo? – tuo pačiu pašnibždomis pasakė Černychas. – Kalbu apie vlasovitus… Tarkim, į kaimą. Arba visam laikui…
– Klausyk, vade! – Semjonas Martynokas sušnypštė Macharinui į ausį. – Leisk man prieiti arčiau ir pasižvalgyti.
– Nagi, – pasakė Maharinas.
– Taip, – pasakė Martinokas.
Ir jis tuoj pat nepastebimai ir tyliai dingo tamsoje. Netrukus grįžo ir taip pat tyliai ir nepastebimai, lyg būtų išaugęs iš žemės.
– Jie niekur nedingo! – sušnibždėjo Martinokas. – Yra infekcijų. Mažiausiai vienas. Jis kvėpuoja… Na, jei taip, tai kiti yra kažkur šalia. Manau, kad taip, kormoranai gauna kasdienę duoną…
Martynokas buvo iš Odesos ir mėgo į pokalbį įvesti kokį nors konkretų Odesos žodį ar net visą frazę.
– Mes laukiam! – įsakė Maharinas.
Ilgai nelaukėme – apie pusvalandį. Netrukus tamsoje pasigirdo kelių žmonių žingsniai, po kurių pasigirdo kvėpavimas ir kiti garsai.
– Taip! – užkimdamas tarė Mazharinas, kai garsai ir kvėpavimas tapo labai artimi. Žodis «taip» šiuo atveju reiškė komandą «ugnis».
Fotografuoti tamsoje nėra lengva užduotis, net jei esate patyręs žmogus. Kur priešas, kur mūsų draugas? Po pirmųjų sprogimų du ar trys kūnai – tai buvo aišku iš būdingų garsų – nukrito ant žemės. Kažkas – tai vėlgi buvo aišku iš garsų – stačia galva puolė į tvartą ir užtrenkė už savęs sunkias duris, kurios čirškėjo neteptais vyriais, ir šis ūžesys buvo stipresnis už visus šūvius. Iš tvarto iš karto pasigirdo šūviai – šaudė iš kulkosvaidžio ir šautuvo. Jei taip, vadinasi, buvo bent du šauliai. Nors buvo neaišku, iš kur jie šaudė – pro sienas ar iš kokių plyšių ar langų.
– Klausyk, vade! – sušuko Semjonas Martynokas (kalbėti pašnibždomis dabar nebeliko prasmės). – Man nepatinka ši naktinė serenada! Leisk man smogti jiems granatomis! Prieinu arčiau, surasiu kokį nors plyšį ir…
– Eime! – sutiko Maharinas. – Bet ne vienas, o kartu. Dėl patikimumo mums reikia kito žmogaus.
– Aš! – Ignatas Chausas iškrito iš kažkur iš tamsos.
«Gerai», – pasakė Mazharinas.
«Tu kol kas nustok šaudyti», – pasakė Martynokas. – O ką gero, užkabinkite Dievo tarnus Ignatą ir Semjoną…
Smerševitai nustojo šaudyti, bet toliau šaudė iš tvarto. Tiesa, nedažnai – retais pavieniais šūviais ir trumpais pliūpsniais. Jie tikriausiai taupė savo šovinius arba tiesiog nežinojo, kokiu būdu šaudyti. Ir tai buvo gerai: tai, kad priešas paleido retus šūvius, ir tai, kad jis buvo dezorientuotas. Esant tokiai situacijai, prisėlinti prie tvarto, surasti jame langą ar kitą plyšį ir mesti ten granatą yra daug lengviau. Nieko, viskas turėtų susitvarkyti. Viskas bus gerai, nes tai ne pirmas kartas.
Netrukus kažkur tvarto gilumoje nugriaudėjo duslus sprogimas – tai Martynokas, o gal Chausas mėtė granatas. Iš tvarto pasigirdo prislopintas riksmas, po kurio ilgu, beveik nesibaigiamu šūviu iššovė kulkosvaidis. Nugriaudėjo dar vienas granatos sprogimas, ir viskas nutilo. Daugiau šūvių iš tvarto nesigirdėjo.
– Visi gulėkite! – įsakė Mazharinas Zarečnevui ir Černykui. – Mes laukiam!
– Vadas! – Zarečnevas dejavo iš tamsos, ir šiame dejone buvo kažkas, kas privertė Machariną stačia galva veržtis ta kryptimi, iš kurios kilo dejonė.
Prokhoras Zarečnevas gulėjo ant šono, sulenktomis kojomis.
– Ką? – paklausė Macharinas, nors iš šio klausimo nebuvo jokios prasmės, nes viskas jau buvo aišku.
«Tai mane užkabino», – pro sukąstus dantis pasakė Zarečnevas. – Pataikė man į šoną. Atrodo du kartus…
«O, tu!…» – susierzinęs tarė Macharinas, čiupinėdamas Zarečnevo kūną. – Būk kantrus, aš tiesiog… Tiesiog…
Zarečnevas vilkėjo paminkštintą švarką, po paminkštinta striuke buvo tunika, o po tunika – apatiniai marškiniai. Tai sudėtingas reikalas! Pabandykite taip, su tiek daug drabužių ir net visiškoje tamsoje, kad nustatytumėte, kur yra žaizda ir ar tai viena, ar, galbūt, kelios iš jų! Be to, pabandykite nustatyti, kiek jie yra sunkūs. Dabar būtų gaisras, bet tu negali uždegti – o jei kas nors šaudys iš tvarto!
– Ką tu čia turi? – susuko iki Macharino ir Zarečnevo Černychų.
«Jį tai pataikė», – pro sukąstus dantis atsakė Maharinas.
«Leiskite man padėti», – pasakė Černychas. – Du žmonės yra patogesni.
– Stebėkite tvartą! – pasakė Mazharinas. – Niekada negali žinoti… aš kažkaip pats…
Iš tamsos pasigirdo trumpas atodūsis, ir priešais Mazhariną pasirodė Semjonas Martynokas.
– Štai ir aš! – pasakė jis ir sustojo. – Ar kas nors buvo subraižytas?
«Jis», – parodė į Zarečnevą Macharinas, nors tamsoje nebuvo matyti, į ką tiksliai jis rodo.
– Stipriai? – paklausė Martynokas.
– Velnias žino! – atsakė Mazharinas. – Tamsu, nieko nematai… Kur Ignatas?
«Ko nežinau, to nežinau», – atsakė Martynokas. – Aš buvau šalia. Jis net įmetė granatą į kažkokį plyšį. Bet aš nežinau, kur jis dabar. Nieko, pasirodys.
Martyno balsas buvo linksmas, bet tuo pat metu jame tvyrojo nerimą keliantis netikrumas.
– O tie, kurie yra tvarte? – paklausė Macharinas.
«Na, su jais, manau, viskas aišku», – atsakė Martynokas. – Jie kepti, pigūs vilkai. Kas gali išgyventi tris granatas? O kiti du dainavo savo serenadą…
– Kurie du? – nesuprato Macharinas.
«Tamsoje sutikau du žmones», – paaiškino Martynok. – Jie gulėjo vienas šalia kito piktžolėse, netoli įėjimo į tvartą. Vienas pasiruošęs, kitas sužeistas. Jis mėtėsi ir vartojo, dejavo ir keikėsi. Rusiškai, žinai… Na, aš jį raminau… Peiliu. Peilis labai ramina. Manau, buvo keturi. Vlasovitai, kaip buvo sakyta.
Jis nutilo, klausydamasis tamsos.
– Bet kur mūsų Ignatas? – jis paklausė. – Man nepatinka ši partitūra… Klausyk, vade! Aš einu tirti! O tiksliau, aš slystu. O jei jis, Ignatas, irgi… Tuo pat metu į tvartą įmesiu dar vieną granatą. Būti tikram.
«Būkite atsargūs lauke», – sakė Maharinas.
– Kodėl gi ne! – Martyno balse skambėjo ironija. «Būk atsargus, dukra», – pasakė motina, siųsdama savo Sonečką į pasimatymą su jūreiviu. Nes tie jūreiviai yra tokie pokštininkai! «Aš tikrai padarysiu», – atsakė Sonechka…
Su šiais žodžiais Martinokas dingo tamsoje. Ir Macharinas pradėjo atsargiai, liesdamas, atsegti sužeistąjį Zarečnevą, pirmiausia jo paminkštintą striukę, paskui tuniką. Jis turėjo būtinai prieiti prie žaizdų ir jas sutvarstyti. Černychas buvo netoliese, jis gulėjo ant žemės, klausėsi ir žiūrėjo į tamsą.
Kurį laiką buvo tylu, tada sprogo granata. Po sprogimo nesigirdėjo jokių šūvių ar kitų garsų. Netrukus iš tamsos pasigirdo sunkus, užkimęs alsavimas. Černychas ruošėsi šaudyti, taip pat ir Macharinas.
– Tai mes, – iš tamsos pasigirdo Martynkos balsas. – Tiksliau aš… Padėkite – šiaip mūsų Ignatas buvo kietas vyrukas…
Pasilenkęs Černychas priėjo prie Martynkos ir atsiklaupė.
– Taip, – pasakė Martinokas. – Tu teisingai supratai. Ignatas Chausas buvo ten, o Ignato Chauso jau nebuvo… Netoli tos trobos aš jį sutikau. Ignatai, aš sakau, kad tu čia guli, kaip liepos mėnesio paplūdimyje? Kelkis, sakau, ir eikime pas savo žmones. Taigi, mes priėjome prie savo… Atrodo – su Ignatu, bet jei pažiūrėsi, tai be jo. Štai tokia serenada…
Jis nutilo. Kiti irgi tylėjo, nes nebuvo ką pasakyti. Čia viskas buvo aišku ir suprantama: buvo Ignato Chauso, o Ignato Chauso nebėra. Todėl žodžiai čia buvo pertekliniai.
«Ir viskas, kas yra tvarte», – sakė Martynokas. «Mes įklimpome, jūs kormoranai… Žodžiu, mes atlikome savo užduotį».
Ir taip išėjo, kad penki smerševitai išvyko į misiją, o trys grįžo. Ignatas Chausas mirė, o Prokhoras Zarechnevas ilgą laiką praleido ligoninėje. Gal net iki pačios pergalės. Reikėjo sukomplektuoti grupę, bet tai subtilus reikalas. Čia nepaimsi pirmo pasitaikiusio. Čia reikia žiūrėti į žmogų iš visų pusių, išklausyti, net pauostyti. Ir tik tada nuspręskite, ar jis tinkamas ar netinkamas tarnybai Smersh. «Smersh» grupei sukomplektuoti prireiks daug laiko.
2 skyrius
Pasirodo, šis lenkas galėjo kalbėti rusiškai. Negalima sakyti, kad tai buvo gerai, bet apskritai tai buvo suprantama. Ir daugelis lenkiškų žodžių taip pat buvo gana suprantami rusų ausiai. Na, gerai, jei taip yra. Jei jūs suprantate savo pašnekovą, o jūsų pašnekovas supranta jus, tada jūs greičiau suprasite, ko jums reikia vienas kitam.
Nors Aleksejui Mazharinui, Kirilui Černychui ir Semjonui Martynko iš lenko nieko nereikėjo. Atvirkščiai, šiam lenkui kažko iš jų reikėjo. O tiksliau ne konkrečiai iš Macharino, Černycho ir Martynoko, o, atrodo, iš visos Raudonosios armijos. Ryte pulko žvalgybos viršininkas pulkininkas leitenantas Rezunovas atėjo pas Mazhariną ir jam pasakė:
– Tada pas mus atėjo kažkoks lenkas. Jis sako, kad yra iš čia, iš Krokuvos. Jis sako, kad nori pranešti keletą svarbių naujienų. Kaip apie šnipus…
– Kokie šnipai? – nesuprato Macharinas.
«Vokiečių kalba, kas dar», – pasakė Rezunovas. – Na, kadangi šnipai yra jūsų specialybė, manau, būtų teisinga, jei aš perduočiau jums šį lenką, taip sakant, iš rankų į rankas. Apskritai, ateik ir pasiimk. Jis čia su manimi. Galbūt jis tikrai nori pasakyti ką nors vertingo…
Mazharinas pasiuntė Semjoną Martynką pas Rezunovą, o jis atvežė paslaptingą lenką. O dabar jie sėdėjo vienas priešais kitą ir žiūrėjo vienas į kitą. Lenkas tampa smerševitu, trys smerševai – lenku. Lenkas buvo jaunas, maždaug dvidešimt penkerių, malonaus, protingo veido ir atviro žvilgsnio.
– Koks tavo vardas? – paklausė Macharinas lenko.
– Janas Kitsakas, – atsakė lenkas.
– Ar tu iš čia? – paklausė Macharinas.
«Taip, Krokuva», – atsakė lenkas. «Visa mano…» jis nutilo, ieškodamas tinkamo žodžio, «mano mama ir mano tatui, mano dėdė ir močiutė – jie visi iš Krokuvos».
«Krokuva yra geras miestas», – sakė Mazharinas. – Na, jis pusiau sunaikintas, bet vis tiek gražus.
– O taip! – pritarė lenkas. – Gera vieta… Ir bus dar gražiau, nes jų čia nebėra. Nemcevas.
– Iš kur tu žinai rusiškai? – paklausė Martynokas.
– O, aš gerai nemoku tavo kalbos! – numojo ranka Janas Kitsakas. – Toks mažas. Sužinojau… Prieš karą Krokuvoje gyveno rusai. Jie pabėgo… pabėgo nuo sovietų valdžios ir apsigyveno Krokuvoje. Pabuvau su jais… buvau draugai. Ir jie mane išmokė kalbos.
Lenkas nutilo ir su tam tikra baime ėmė žiūrėti į smerševičius, tarsi stebėdamasis, ar jis neišsprūdo ką nors nereikalingo.
– Ar norėjai mums ką nors pasakyti? – šypsodamasis paklausė Maharinas.
– Norėjau, – linktelėjo lenkas. – Tau ar ne, aš nežinau. Nesvarbu. Taigi jūs manęs klausiate, vadinasi, klausiate.
«Mes klausomės», – sakė Mazharinas.
– Iš pradžių norėjau paklausti… paklausti: kas jūs, ponai karininkai?
«Mes esame Smersh», – atsakė Mazharinas. – Reiškia «mirtis šnipams». Gaudome vokiečių šnipus ir tuos, kurie jiems padeda.
«Tai gerai», – linktelėjo Janas Kitsakas. «Nes aš norėjau tau pasakyti…» jis trumpam nutilo, rinkdamas mintis. – Norėjau papasakoti apie šnipus. Apie vokiečių šnipus čia, Krokuvoje. Tiksliau apie vieną damą… vieną moterį. Nežinau – gal ji ne šnipas, o tiesiog vokiečių paleistuvė. Žinote, valdant vokiečiams tokių buvo daug. Jaunesni ir gražesni buvo pas karininkus, kiti – su kareiviais. Nenoriu jų teisti… Noriu kalbėti apie ką kita. Nežinau, gal tai tau visai ne tsekave… neįdomu, bet…
– Ne, ne, mums labai įdomu! – Macharinas energingai mostelėjo ranka. – Mes atidžiai klausome! Pasakyk mums!
O Janas Kitsakas pasakė taip. Valdant naciams, jis gyveno Krokuvoje – kur jis galėjo eiti? Čia buvo jo namai, čia gyveno jo tėvai. Gyvenimas buvo sunkus, reikėjo kur nors dirbti, kad nemirtų iš bado, įsidarbino darbininku restorane. Tai buvo vokiečių karininkų restoranas, niekas kitas, galima sakyti, čia nelankė. Žinoma, išskyrus moteris, kurias pareigūnai atsivežė.
Kol kas Janas Kitsakas neskyrė didelio dėmesio nei pareigūnams, nei jų moterims. Jis neturėjo tam laiko ir buvo pavojinga atidžiai žiūrėti į restorano lankytojus, kad ir kas jie būtų.
Tačiau vieną dieną jis vis dėlto atkreipė dėmesį į vieną iš damų. Kodėl? Jis pats nežino kodėl. Taip atsitiko, galima sakyti, savaime. Pirma, ponia buvo labai graži, ir jūs neišvengiamai atkreipiate dėmesį į gražią moterį. Antra, ji visada ateidavo į restoraną su tuo pačiu pareigūnu, o dauguma kitų damų karts nuo karto keisdavo ponus. Taip, būtų gerai su vienu, bet tai buvo ne tik karininkas, jis buvo vienas aukščiausių Krokuvos gestapo laipsnių – Kaufmanas. Galima sakyti, visa Krokuva jį pažinojo, o tie, kurie jo nepažinojo, girdėjo apie jo baisius kruvinus poelgius. Vardas Kaufmanas buvo mirties sinonimas. Ir būtent su šio vyro mirtimi į restoraną atėjo graži moteris. Tik su juo ir su niekuo kitu.
Bet tai nebuvo viskas. Be to, kiekvieną kartą, kai Kaufmanas ir jo bendražygis atsiskirdavo atskirame kambaryje, o jiems būnant niekas nedrįsdavo net prieiti prie to kambario durų. Išskyrus, žinoma, padavėją, bet padavėjas kiekvieną kartą buvo tas pats. Be to, ši gražuolė puikiai kalbėjo vokiškai – Janas kartą visai netyčia išgirdo jos frazės fragmentą, skirtą Kaufmanui. Tai buvo gryna vokiška. Tai reiškia, kad ši moteris greičiausiai buvo vokietė.
Ir tai tęsėsi tol, kol Raudonoji armija priartėjo prie Krokuvos ir iš rytų pradėjo girdėti šūviai. Dauguma nuolatinių restorano lankytojų, įskaitant patį Kaufmaną, akimirksniu dingo. Janas, žinoma, nežino, ar jie dingo iš Krokuvos, bet restorane daugiau jų neatsirado.
Bet ta pati graži moteris išlieka! Ir ji vis tiek atėjo į restoraną, bet su kitu palydovu – kažkokiu civiliais drabužiais apsirengusiu lenku. Ir vis tiek jie užsidarė atskirame kambaryje ir ilgai apie kažką kalbėjo. Tiesa, juos aptarnavo kitas padavėjas. Tas buvęs padavėjas dingo kartu su Kaufmanu ir kitais nuolatiniais restorano lankytojais. Taip, taip, lordo pareigūnai teisingai suprato: restoranas vis dar veikia, neužsidarė, todėl lordo pareigūnai gali bet kada ateiti ir ten bus labai laukiami. Tiesa, moterų restorane nebėra, kaip buvo valdant vokiečiams, bet ponų karininkai gali ateiti į restoraną su savo moterimis.
– Vadinasi, sakai, kad šis Kaufmanas pabėgo, o ta moteris liko? – patikslino Macharinas.
«Taip, taip», – patvirtino Janas Kitsakas. – Ji liko. Ir tai man atrodo keista. nesuprantu…
– Kas čia nesuprantamo? – šyptelėjo Semjonas Martynokas. – Kai slampinėji, meilužėms nelieka laiko. Kas tokiais atvejais su savimi tempiasi gražuoles? Norėčiau, kad galėčiau čia išgyventi… Tai įprastas dalykas!
– O ne! – karštai paprieštaravo Janas Kitsakas. – Ji nebuvo kochanė… meilužė. Ji buvo kažkas kita!
– Kodėl taip manai? – Mašarinas primerkė akis.
«Ji nepanaši į Kohanką», – abejodamas pasakė Janas Kitsakas. – Kohanki – jie visi atrodo vienodai. Nors jie nepanašūs vienas į kitą, vis tiek visi turi tą patį veidą. Manau, lordo pareigūnai supranta, ką noriu pasakyti. Tame restorane mačiau daug moterų… Tačiau ši moteris turi visai kitokį veidą. Visiškai kitoks…
– Kas yra kitas? – paklausė Martynokas.
– Na, dar kažkas… – lenkas bejėgiškai pajudino pirštus. – Jie atrodo kaip šunys. Taip, šunims. Kalbu apie vokiškas kohankas, kitų nemačiau. Kas parašyta ant šuns veido? Paklusnus savo šeimininkui. Paklusnumas… Taip yra su vokietėmis. Tačiau ši moteris turi visiškai kitokį veidą. Ant jo yra šalta… šalta. Ir dar – pyktis.
«Tu sakei, kad ji graži», – suglumęs pasakė Semjonas Martynokas.
«Šalta irgi gražu», – paprieštaravo lenkas. – Tik tai visai kitoks… grožis.
– Na, kaip manai, kas ji? – paklausė Macharinas.
– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Janas Kitsakas. – Kas man apie tai pasakys? Bet aš manau, kad… Jei ji nėra apleista kochanė, ir jei ji apie ką nors kalbėjo su pačiu Kaufmanu, ir jei juos aptarnautų tas pats padavėjas, kuris taip pat dingo iš restorano, kai tik tavo kariuomenė įžengė į miestą, o jei Kaufmanas pabėgo, bet ji pasiliko, o dabar eina į restoraną su kokiu lenku, ir tai kiekvieną kartą ta pati lenkė, tada…
«Visa tai labai įdomu», – lenkui užbaigė Mazharinas.
«Taip, taip», – pritarė Janas Kitsakas. «Tai labai tsekavi… Štai kodėl aš atėjau pas tave pasakyti… Man nepatinka vokiečiai», – po pauzės pridūrė jis. – Man jie niekada nepatiko. Ir aš noriu tau padėti. Jei, žinoma, manimi tiki.
– Kaip dažnai ši moteris ateina į restoraną su tuo lenku? – paklausė Macharinas.
«Tas pats kaip su Kaufmanu», – atsakė Janas Kicakas. – Du kartus per savaitę. Visada tik du kartus per savaitę. Trečiadieniais ir sekmadieniais. Lygiai septintą valandą vakaro. Visada minutė į minutę. O kitomis dienomis – niekada.
«Štai kaip yra», – susimąstęs pasakė Macharinas. – Bet tai tikrai įdomu. Visada minutė po minutės… Ir tomis pačiomis dienomis kaip ir anksčiau…