Slapta koncentracijos stovykla

4 skyrius

«…Tai tas pats Pavlinos bučinys», – pristatė Pavliną Semjonas. – O tai mano bendražygiai.

«Kapitone Maharinai», – prisistatė Maharinas, stabtelėjo ir pridūrė: «Aleksejus».

«Kirillas Černychas», – prisistatė Černychas.

– Ar jūsų tiek mažai? – Negalėjau nepaklausti Pavlinos.

– Taip išeina, – išskėtė rankas Martynokas. – Mums nereikia visos kariuomenės. Mes turime savo karą. Pagal specialias taisykles.

– Ar jums buvo paaiškinta jūsų užduotis? – Maharinas paklausė Pavlinos.

– Taip, – trumpai atsakė mergina.

– Ar tu nebijai? – paklausė Macharinas.

– Ir tu? – atsakydamas paklausė Pavlina, ir tai buvo taip netikėta, kad Mazharinas net nerado, ką atsakyti, o Martynokas linksmai prunkštelėjo: jei žinotum, sako, mūsų žmonės, aš nieko neįtraukčiau į tokį reikalą!

«Štai tau ginklas», – pasakė Maharinas, paduodamas ginklą Pavlinai. – Paslėpk jį rankinėje. Žinoma, greičiausiai jums to neprireiks, bet jūs negalite be jo gyventi. Visko gali nutikti. Dabar nusivilk apsiaustą.

– Kam? – nesuprato mergina.

«Mes įvertinsime, kaip tu apsirengęs», – paaiškino Maharinas. – Mūsų versle kiekviena smulkmena yra svarbi. Jūs pats galbūt neatkreipėte į tai dėmesio, bet iš išorės tai visada labiau pastebima.

Pavlina nusivilko apsiaustą, stabtelėjo ir padavė Semjonui.

«Atrodo, viskas teisinga», – pasakė Maharinas, trumpai žvilgtelėdamas į Pavliną. – Suknelė, batai, lūpų dažai… Svarbiausia, kad atrodytum kaip lenkė. Į lengvabūdišką polką», – patikslino jis. – Ar moki lenkiškai?

– Ne.

– Tada, kai įeini į restoraną, tylėk. Ir jei tau reikia ką nors pasakyti, tai sakyk jam į ausį», – linktelėjo Mazharinas Semjono link. – Ir taip – juoktis, šaudyti į akis, apsimesti. Ar gali apsimesti miela?

– Ne, – suglumusi pasakė Pavlina. – Kaip tai?

– Ech! – susierzinęs tarė Maharinas. – Gerai… Dar yra laiko iki operacijos pradžios – Semjonas tave pamokys. Semjonai, ar supratai užduotį?

– Kodėl gi ne! – linksmai atsiliepė Martynokas. – Aš tikrai tave išmokysiu!

– Beje, – tarė Maharinas, atsisukęs į Pavliną. – Turime tradiciją vienas kitą vadinti «tu». Nepriklausomai nuo rangų ir titulų. Ar neprieštaraujate, jei pradėsime vadinti jus vardu? O jūs – mes?

«Aš neprieštarauju», – šiek tiek nustebusi atsakė Pavlina ir pažvelgė į Martinoką.

– Taip, taip, – patvirtino Semjonas. – Teisingai – tradicija. Tačiau tradicijų laužyti negalima. Tai yra blogas ženklas. Dabar, jei, tarkime, vienas kitą vadinsime «tu», mūsų operacija žlugs. Pasirodys, kad nesiseka. Aš tau sakau tiksliai. Įrodyta praktika.

Kol jie juokavo ir taip susipažįsta, Kirilas Černychas kažkur išėjo. Netrukus jis grįžo, bet jau ne karine uniforma, o dėvėtais civiliais drabužiais.

– Na, ar aš atrodau kaip lenkas amatininkas? – vienu metu paklausė visos kompanijos.

– Apsisuk, sūnau! – pasakė Semjonas ir vertinančiu žvilgsniu pažvelgė į Kirilą. – Na, panašu. Pavlina, ką tu manai?

– Nežinau, – nedvejodama atsakė Pavlina ir klausiamai pažvelgė į Martinoką. – Į lenkų amatininkus įdėmiai nežiūrėjau.

– Nesuprantu, kam to reikia? – spėjo Semjonas. -Paaiškinsiu. Tame restorane, be mus dominančios poros, bus dar vienas šešėlinis personažas – padavėjas. Mūsų vertinimu, jis taip pat yra iš jų įmonės. Ir todėl mes turime jį taip pat stebėti. Taigi Kirilas tuo pasirūpins. Nedera jo stebėti su karininko uniforma, nes tai bus paskutinė pigi oratorija! Taigi nusprendėme laikinai paversti savo Kirilą pabėgusiu lenkų amatininku. Krokuvoje tokių yra daug, todėl, manome, niekas į Kirilą nekreips dėmesio. Na, o šėlstantis žmogus – įprastas dalykas!

– Gerai, – pasakė Kirilas. – Jei taip atrodysiu, tada eisiu. Pažiūrėsiu atidžiau, kas yra kas, pirmyn ir atgal…

– Ar ką nors pamiršai? – paklausė Macharinas.

– Nemanau, – atsakė Černychas. – Butelis degtinės – štai, kišenėje, pistoletai – štai jie.

Jis atidarė savo palto uodegas: po rankomis buvo pistoletai, po vieną iš abiejų pusių.

«Štai, eik», – įspėjo Maharinas Kirilą.

Černychas linktelėjo, užsisegė paltą, užsitraukė kepurę ir išėjo.

– Eisime po pusvalandžio, – pasakė Semjonas, žiūrėdamas į Pavliną. – Palauk, aš dabar…

Jis nuėjo į kitą kambarį ir netrukus grįžo, bet visiškai kitokiu pavidalu. Jis vilkėjo iškilmingo karininko švarką su auksiniais pečių dirželiais, buvo su Raudonosios žvaigždės ordinu ir keturiais medaliais. Bridžai taip pat buvo ne kasdieniai, o tamsiai mėlyni, o chromuoti aulinukai blizgėjo.

«Dabar aš pilnai apsirengęs», – tarė Semjonas, žiūrėdamas į save. – Taigi, vade, leisk man ir Pavlinai pasinerti į nenusakomą husarų šėlsmą!

«Aš leidžiu», – negailestingai nusišypsojo Maharinas.

– Ačiū, – mandagiai nusilenkė Martynokas. «Išvyksime po pusvalandžio». Tuo tarpu išmokime flirtuoti ir smulkinti.

Pavlina nieko neatsakė, tik atsiduso.

«Bet nereikia dūsauti», – pasakė Semjonas. – Neikite į restoraną nepaflirtuodami su panele. Aš žinau, ką sakau! Tai pirmas dalykas. O antrasis – labai lengvas mokslas. Daugumai moterų tai pavyksta iš pirmo karto.

Bet atrodo, kad Pavlina nepriklausė būtent tai daugumai, nes mokslas jai buvo duotas labai sunkiai. Semjoną iš uolumo net skaudėjo, bandydamas išmokyti Pavliną bent kelių tipiškų moteriškų išdaigų ir grimasų. Bet buvo smagu. Visi juokėsi: Semjonas, Mazharinas ir net pati Pavlina.

– Na, manau, kad to užtenka pirmam kartui, – iškvėpė Semjonas. – Laikysime, kad esate ne lengvabūdiška, o rimta lenkė. Ko gero, yra ir tokių… Bet vis tiek rimtos damos, ne, ne, ir šaudykite akimis aplinkui. Jos tokios moteriškos prigimties… Nagi – šaudyk! Vėl! Ir toliau! N-taip… Na, tarkime, kad iš pradžių to užteks…

* * *

Į restoraną jie atvyko pusę šešių. Paėmėme staliuką, nuo kurio aiškiai matėsi įėjimas į restoraną ir atsisėdome. Prie jų priėjo padavėjas.

– Ką pareigūnas ir jo ponios nori įsakyti? – laužyta rusų kalba paklausė padavėjas.

«Viską savo nuožiūra, bet taip, kad būtų aišku, kad ponas karininkas ir jo ponios vaikšto», – atsakė Martynokas. – Gal man reikia pasiaiškinti?

– O ne! – atsakė padavėjas. «Mes padarysime viską dėl džentelmeno karininko ir jo ponios».

– Ar tai padavėjas, kurį turėtume stebėti? – sušnibždėjo Semjonui į ausį Pavlina.

– Velnias žino! – atsakė Martynokas ir nerūpestingai nusišypsojo. – Pažiūrėkime, ar jis toks, ar ne… O tu pakeisi veidą.

– Kaip tai? – nesuprato Pavlina.

– Šypsokis, – atsakė Martynokas. – Galima net juoktis. Ir kuo kvailiau, tuo geriau. Aš tave išmokiau…

«Taip, prisimenu», – atsiduso Pavlina.

– Pirmyn, – padrąsino Semjonas. – O tavo kvailas juokas ir šypsenos, beje, irgi yra ginklai. Nepamiršk.

Pavlina vėl tyliai atsiduso ir plonu balsu kikeno. Tada ji priėjo arčiau Semjono ir sušnibždėjo jam į ausį:

– Na, ar man tai pavyksta?

– Ir kaip! – tyliu balsu atsakė Martynokas. – Protingas tu! Tiesiog gimęs žvalgybos pareigūnas! Matai, niekas į mus nekreipė dėmesio. Jei jie būtų sėdėję ramiai, kaip pelės, tikrai būtų atsivertę. Ir mums nereikia kitų žmonių dėmesio.

Padavėjas atėjo su padėklu, prikrautu užkandžių ir gėrimų.

– Tikra rusiška degtinė ponui sovietų karininkui ir jo panelei! – paskelbė jis.

– Na taip? – Martinokas nepatikėjo. – O iš kur gavai?

Į tai padavėjas tik paslaptingai nusišypsojo.

– Eime pasivaikščioti! – sušnibždėjo Semjonas, su šypsena žvelgdamas į Pavliną ir pildamas degtinę į taures.

– Ar turėčiau jį gerti? – Pavlina su pasibjaurėjimu pažvelgė į degtinę.

– Būtinai! – šypsena nenuleido nuo Martynkos veido. – Žinoma, ne vienu gurkšniu, o gurkšneliais – kaip ir pridera restorane esančioms mieloms damoms… Atsinešk prie lūpų ir gurkšnok. Kaip šitas. Tačiau raukti antakių nereikia. Ką tu! Apsimesti malonumu!

Kalbėdamas Semjonas tuo pat metu nepastebimai apsidairė po salę. Lankytojų nebuvo daug. Iš kariuomenės buvo tik jis ir dar vienas lenkų karininkas, taip pat su ponia. Kartkartėmis virš lauko durų kabantis skambutis suskambėjo lankytojams ateidamas ir išeidamas. Martynas visus pastebėjo, įdėmiai apžiūrėjo visus ateinančius ir išeinančius, stengdamasis nieko nepraleisti. Ir kiekvieną kartą mintyse pažymėjo: «Tai ne viskas. Ne, ne tai…»

Taip praėjo pusvalandis. Dar kartą suskambo skambutis virš durų, į restoraną įėjo nauji klientai – vyras ir moteris. Martynas tyliai spustelėjo liežuvį. Pavlina pasilenkė prie jo ir sušnibždėjo:

– Štai matai…

– Suprantu, – pasakė Semjonas. – Gerai, kad pastebėjai. Nesijaudinti. Mes žiūrime.

Į salę įėjusi moteris išties buvo graži. Bet tai buvo šalta, atstumianti gražuolė. Tam tikra prasme ši moteris buvo panaši į gyvatę. Gyvatė irgi savaip graži. Moteris buvo lanksčios figūros, o jos veidas, kaip atrodė Semjonui, taip pat šiek tiek priminė gyvatę. Jos bendražygis buvo apsirengęs padoriu civiliniu kostiumu, dailiai išlygintais plaukais, visi jo judesiai buvo tikslūs ir neskubūs. «Taip! – tarė sau Martynokas. «Atrodo, tokie jie yra, šie gražūs vaikinai!

Vyras ir moteris žengė kelis žingsnius ir sustojo salės viduryje. Prie jų iškart priėjo padavėjas – ne tas, kuris aptarnavo Martyną ir Pavliną, o kitas. Vyriškis jam kažką trumpai pasakė, o padavėjas jam taip pat trumpai atsakė. Lėtai pora ėjo toliau, priėjo prie įėjimo šone nepastebimų durų, padavėjas atidarė šias duris, įėjo vyras ir moteris. Padavėjas kažkur dingo, bet labai greitai grįžo su padėklu, ant kurio buvo sukrauti užkandžiai, ir buteliu vyno. Padavėjas įėjo ir uždarė už savęs duris.

Į salę pro tarnybinį įėjimą įžengė jaunas šviesiaplaukis vyras. Tai buvo Janas Kicakas. Lyg atsitiktinai jis praėjo pro stalą, prie kurio sėdėjo Martinokas ir Pavlina, ir padarė vos pastebimą ženklą. Semjonas užsimerkė ir vėl jas atmerkė. Tai reiškė, kad jis matė jam duotą ženklą ir teisingai jį suprato.

– Ahh… – tarė Pavlina, žvilgsniu sekdama Janą Kitsaką.

– Taip, – atsakė Martynokas ir nusišypsojo. – Tu esi protingas. Tai mūsų žmogus. Jis bus tas, kuris stebės tuos… – jis žvilgsniu parodė į atskiro kambario duris, kur dabar buvo įsikūrusi į gyvatę panaši moteris ir jos palydovas. «Ir tai reiškia, kad mes jį apdrausime». Tuo tarpu laukiam…

Užkandžių ir gėrimų įtartinai porai atnešęs padavėjas iš privataus kambario neišėjo. Atrodytų: kadangi esi eilinis padavėjas, tai susimąstai, ką tu ten taip ilgai veiki? Sutvarkė užkandžius, palinkėjo lankytojams gero apetito – ir tęskite savo tiesiogines pareigas. Tačiau vos įėjęs į kambarį, jis ir toliau ten pasiliko. Žinoma, tai nepraleido Martyno dėmesio. «Pasitarkite, kormoranai! – jis manė. «Tai reiškia, kad jie yra viena įmonė! Atrodo, kad Pavlina galvojo apie tą patį. Ji pastebėjo ir keistą padavėjo elgesį.

Dar kartą suskambo varpas, o į restoraną įėjo pats Mazharinas, lydimas dviejų ginkluotų kareivių. Dėl to buvo susitarta iš anksto. Mazharinas turėjo pavaizduoti karinio patrulio vadovą. Įėjęs į salę, jis neskubėdamas apsidairė. Padavėjas iškart pribėgo prie jo, bet Maharinas tik mostelėjo ranka ir nuėjo link stalo, prie kurio sėdėjo Martynokas ir Pavlina.

– Jūsų dokumentai! – tyčia garsiai tarė Maharinas, kreipdamasis į Semjoną.

– Prašau! – lygiai taip pat garsiai atsakė Martynokas, iš krūtinės kišenės išėmęs dokumentus ir paduodamas Mazharinui.

Macharinas apsimetė tikrinantis jam duotus dokumentus, o tuo tarpu tyliai žvilgtelėjo į Semjoną.

– Štai jie, – sušnibždėjo Semjonas, šypsodamasis nerūpestinga šėlotojo šypsena. – Ir padavėjas taip pat su jais. Jie pasitaria.

– Viskas gerai! – tuo pačiu garsiu balsu pasakė Macharinas, duodamas dokumentus Martynui. – Prašau jūsų, drauge leitenante, nepasilikti vėliau nei paskirtas laikas! Ir dėl to, – parodė jis į degtinės butelį, – taip pat būkite atsargūs. Atminkite, kad esate sovietų karininkas!

– Aš paklūstau! – pasakė Martinokas.

Maharinas su kareiviais išėjo iš restorano.

«Jie bus netoliese», – pasakė Semjonas Pavlinai. – Kitaip niekada nežinai…

– Aš tai supratau, – atsakė Pavlina ir plonu balsu kikeno. – Na, ar galiu apsimesti?

– Kaskart vis geriau ir geriau! – padrąsinančiai tarė Martynokas.

* * *

Padavėjas iš privataus kambario išėjo lygiai po aštuoniolikos minučių – Martynokas šį faktą pastebėjo ypač atsargiai. O dar po šešiolikos minučių išėjo vyras ir moteris. Jie tylėdami nuėjo link išėjimo iš restorano.

– Dėmesio! – sušnibždėjo Martinokas.

– Matau! – lygiai taip pat trumpai atsakė Pavlina.

Semjonas mostelėjo ranka, pakviesdamas padavėją. Jis pribėgo prie stalo, Semjonas, neskaičiuodamas, įdėjo pinigus į rankas ir kartu su Pavlina taip pat patraukė link išėjimo.

«Pareigūnas taip greitai išeina…» – pasakė padavėjas.

«Ką mes galime padaryti?» Semjonas atsiduso. – Ar matėte čia atvykusį karinį patrulį?

– O taip! – atsakė padavėjas.

– Jis sugadino visą šventės džiaugsmą, – susierzinęs susiraukė Semjonas. – Velniai atnešė…

– O taip! – pakartojo padavėjas. – Bet karininkas su savo gražuole ateis pas mus kitą kartą?

– Tikrai, – atsakė Semjonas.

Lauke buvo tamsu, bet degė blankūs žibintai, kurie vos sklaidė tamsą. Martynas apsidairė. Jis buvo beveik apleistas. Priešais įėjimą į restoraną, kitoje gatvės pusėje, abejingu žvilgsniu stovėjo vyras, neaiškiai panašus į besižaidusį darbininką.

– Ahh… – tarė Pavlina.

– Taip, taip, – patvirtino Semjonas. – Tai mūsų Kirilas. Laukia padavėjo.

Конец ознакомительного фрагмента.

Текст предоставлен ООО «Литрес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на Литрес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.