Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina

Tuo metu apsukrūs narkotikų verslo atstovai jau žinojo apie fatališką situaciją Kolumbijoje. Marimbos karštinė atskleidė išbaigtą ir jų tikslams puikiai tinkamą sistemą: visa apraizgęs skurdas, rasizmas, nebaudžiamumas, korupcija ir smulkūs narkotikų magnatai, taip pat puiki strateginė geografinė padėtis, – tai ideali vieta nelegalioms gėrybėms gaminti. Paaiškėjo, kad Kolumbija nesunkiai gali prisitaikyti prie pačių įnoringiausių impulsų, sklindančių iš, atrodo, nepasotinamų narkotikų rinkų šiaurėje. Marimbos karštinės metu prekeiviai neskaičiavo dolerių, o juos svėrė. Be to, iškilo nauja armija budrių narkotikų pionierių, puikiai užuodžiančių pelną, tuo pat metu viso pasaulio turtingųjų svetainėse ėmė populiarėti naujas narkotikas. Toks buvo devintasis dešimtmetis, kurį geriausiai apibūdina pasakymai „klestėjimas“ ir „auksinis jaunimas“. Praėjus vos keletui metų vienas produktas, vienas miestas ir vienas vyras patrauks viso pasaulio dėmesį, o Kolumbija, kaip ir pasaulis, pasikeis visiems laikams.

MEDELJINO MIESTAS nusidriekęs per visą žaliąjį slėnį, nuo ten, kur vakarų ir centrinė kalnų grandinė susilieja į didžiulę rodyklę, nukreiptą Karibų link. Kalnų žiedas supa dangoraižius miesto centre, o šiaurėje ir vakaruose lūšnynai nusėja kalnų šlaitus lyg paskleistos čerpių šukės. Piečiau įsikūręs El Poblado metropolis daug kuo primena prestižinius Los Andželo rajonus: visureigiai rieda miesto gatvėmis, kuriose rikiuojasi žėrintys pastatai, susipinantys į bankų, prabangių parduotuvėlių ir restoranų labirintą. Per visą rajoną čiurlena vandens srovelės, šen bei ten augančios kokosų palmės meta ant praeivių taip reikalingą šešėlį nuo nepaliaujamai spiginančios saulės. Paulas Thoresonas – trisdešimt trejų metų norvegų kilmės amerikietis iš Sietlo – visai netyčia atvyko čia prieš šešerius metus ir pamanė, jog atsidūrė danguje:

– Idealus klimatas, „karštos“ merginos, ir nuostabus naktinis gyvenimas. Dievinu šią vietą.

Žemesnė El Poblado dalis nusėta „Blockbuster“ nuomos punktų ir restoranų „McDonald’s“, kiek aukščiau į kalvą kylančiose gatvėse galima rasti įmantresnių europietiškų vyno krautuvėlių, kavinių ir itališkų kepyklėlių. Vienos iš šių gatvių gale, tarp skrudinamos kavos ir ką tik iškeptų keksiukų kvapų, įsispraudęs Paulo Thoresono „Casa Kiwi“ – pirmieji El Poblade atsidarę svečių namai.

Braukdamas į uodegą surištus plaukus Paulas paaiškina, kad nebepriima svečių, kurie vartoja kokainą prie jo darbuotojų:

– Netrukus tai tapo nebevaldoma. Teko išspirti būrį žmonių, kai sužinojau, kuo jie užsiima. Svečiai pradėjo prekiauti narkotikais, daugelis jų apsistodavo net keletui mėnesių. Žmonėms pernelyg patiko šis miestas, jie ėmė ieškoti būdų užsidirbti, tačiau nenorėjo mokyti anglų kalbos. Tada jie sudarė sandorį su kažkokiu kolumbiečiu, kuris pardavinėjo pigų kokainą, – pasakojo Thoresonas, – tokie ilgalaikiai svečiai pirkdavo didelius kiekius ir pasidalydavo. Jie pardavinėdavo žmonėms, apsistodavusiems svečių namuose, ir riebiai užsidirbdavo. Buvo beprotiška. Kokainas čia neįtikėtinai pigus. Tačiau pagaliau susivokiau.

„Casa Kiwi“ atsidarė prieš penkerius metus. Netylant klegesiui apie Medeljiną tinklaraščiuose ir „Facebooko“ tinkle, reikalai judėjo pasakišku greičiu. Thoresonas jau pastatė kelis priestatus, o šioje miesto dalyje tai tėra vieni iš daugybės svečių namų, veikiančių lyg mažytės oazės žalioje klestinčioje jūroje. Klimatas ketinantiems čia investuoti fantastiškas, o „Casa Kiwi“ nebeturėjo laisvų vietų praėjus vos šešiems mėnesiams nuo atidarymo dienos. Visa tai tęsėsi, pinigai tiesiog plaukė. Thoresonas jau milijonierius.

– Negaliu skųstis.

Vienas iš svečių namų darbuotojų ateina paklausti Don Paulo, ar galėtų paskambinti. Prašymas atmetamas. Iš nedidelės terasos jis apžvelgia savo kūrinį. Apačioje liesas vaikinas Che Guevaros marškinėliais į internetinį tinklalapį kelia paskutinio vakarėlio nuotraukas, atvyksta keletas vyrukų, nešinų vaškuotomis banglentėmis, visur primėtyta naktines linksmybes reklamuojančių skrajučių.

Norint išlaikyti šį klestintį verslą, Thoresonui tereikia pasirūpinti, kad narkotikų vartojimas svečių namuose būtų kontroliuojamas. „Casa Kiwi“ nėra betoninio bunkerio ir atviros prekybos narkotikais, svečių namų internetiniame tinklalapyje – aiškūs įspėjimai su antrašte „Ketinate vartoti kokainą Kolumbijoje?“ Visais būdais siekiama skatinti lankytojus „gražiai elgtis“: nepersistengti mėgaujantis įvairiausiais malonumais, o svarbiausia – nedaryti to atvirai. Atsakingas elgesys čia labai vertinamas.

– Daugybė jaunuolių atvyksta vien dėl narkotikų. Tikrai dėl nieko kito. Jie mano, kad yra jėgiška šniaukti kokainą Pablo Escobaro mieste, be abejo, kai tik atsidarėme ir ėmėme garsėti savo vakarėliais, vyko daug šitokių dalykų. Tačiau toks elgesys sukuria prastą atmosferą ir pripildo erdvę neigiamos energijos. Kai daug žmonių vartoja narkotikus, įtampa tokia, kad gali peiliu pjaustyti. Tai labai intensyvu. Iš pradžių maniau, kad vakarėliai padeda verslui, ir šitai, žinoma, iš dalies tiesa: kai žmonėms smagu ir jie gerai leidžia laiką, jie leidžia pinigus. Taigi buvau labai atviras, tačiau žvelgiant plačiau tokie dalykai prišaukia bėdos. Tai tampa žemyn besisukančia spirale.

Brendimas, kurį patyrė „Casa Kiwi“, atspindi viso Medeljino miesto patirtį – nuo tada, kai jis garsėjo kaip pasaulio žmogžudysčių sostinė. Prekyba narkotikais nė kiek nesumažėjo ir dabar. Nusikalstamumo tinklai liko lygiai tokie pat stiprūs kaip ir praeityje, o Medeljino, kaip pasaulio prekybos narkotikais centro, vaidmuo nė kiek ne mažiau ryškus nei kartelio laikais. Vienintelis skirtumas, kad nieko nebedaroma atvirai. Tuo jau pasirūpinta. Escobaro įpėdiniai – gudresni ir įžvalgesni verslininkai, suvokiantys, kad verslui, ypač nelegaliam, niekas nekenkia labiau nei smurtas, karas ir žiniasklaidos dėmesys. Dešimtajame dešimtmetyje kokaino gamyba Kolumbijoje padvigubėjo, tačiau šį kartą Medeljinas buvo pagerbtas viso pasaulio antraštėse, nes iš „žmogžudysčių miesto“ virto „ateities miestu“.

Ir tai nebuvo melas. 1991 m., kai situacija buvo prasčiausia, Medeljine 100 000 gyventojų teko 381 žmogžudystė, 2007 m. skaičius sumažėjo iki 26, tai prilygsta Vašingtonui ir Los Andželui. The Washington Post pavadino tai „Medeljino stebuklu“, The New York Times paskelbė straipsnį antrašte „Narkotikų kontrabandininkų tvirtovė randa kitus namus“, o Newsweek išspausdino „Geri laikai Medeljine“.

Naujoji saugaus Medeljino miesto reputacija dominavo žiniasklaidoje, kol įvyko vienas didžiausių Lotynų Amerikos istorijoje politinių skandalų – buvo atskleista, kad naujosios vertybės grįstos visai ne taika ir ramybe, kaip buvo skelbiama, o giliai įsišaknijusiais narkotikų pinigais ir teroru, visai kaip Pablo Escobaro laikais. Akademikas Forrestas Hyltonas apybraižoje „Extreme Makeover – Medellín in the New Millennium“ („Ekstremalūs pokyčiai: Medeljinas naujajame tūkstantmetyje“) rašė: „Po 2000 m. teroras buvo tikroji sutaikymo priemonė, lėmusi reformas, reikalingas siekiant paversti Medeljiną turistų ir investuotojų rojumi. Ši civilizacija – barbariška. Kaip liudija masinių kapaviečių ekshumacija, net mirusieji nėra saugūs.“

Tai ilga, žiauri ir sudėtinga istorija. Tiesa buvo slepiama daugelį metų, kol 2009 m. povandeninės narkotikų industrijos srovės, kurios vis dar buvo labai galingos, iškilo į paviršių. Skurdas ir žiaurumas vėl susivienijo, kaip tai nutiko daugybę kartų Kolumbijos istorijoje, ir vėl liejosi kraujas. Tačiau visa tai vyko šešėlyje, patogiau buvo šitai nuslėpti nuo laimingo jaunimo „Pit Stop“, „Casa Kiwi“ ir kitose Medeljino oazėse.

ŠŪVIAI PASIGIRDO praėjus kelioms akimirkoms nuo tada, kai Diego išėjo iš namo. Iš viso buvo septyni. Vilkėdama vien marškinius ir apsijuosusi rankšluosčiu Lina išbėgo į gatvę, ten tysojo kūnas žmogaus, su kuriuo ji praleido dvidešimt šešerius metus. Diego gulėjo kraujo klane prie durų. Lina nualpo. Jam buvo šauta keturis kartus į galvą ir tris į pilvą. Mažyčiai tarsi plastikiniai smegenų gumulėliai buvo įstrigę plaukuose.

– Tai įvyko prieš penkis mėnesius ir devynias dienas.

Lina Cuevas sėdi šalia papuoštos eglutės viename prasčiausiai pagarsėjusių Medeljino mikrorajonų – Comuna 13. Ji skaičiavo dienas nuo šio įvykio. Nors Linai dvidešimt šešeri, ji neatrodo vyresnė nei aštuoniolikos, pasakodama savo istoriją suka plaukus į uodegėlę, veidas dar apvalus, tačiau kiek sumenkęs. Ji tvardosi ir neatrodo nė trupučio nustebusi dėl to, kas nutiko.

– Jie kovoja siekdami pasidalyti Medeljiną tarpusavyje.

Diego buvo Linos brolis, jis tik vienas iš daugybės jaunų vyrų, netekusių gyvybės kovose dėl narkotikų veiklos centrų pasidalijimo. Medeljinas, Kalis ir Bogota nėra vien finansų metropoliai ir nepakeičiami pinigų plovimo, prekybos ginklais ir viso kito, kas susiję su pasauliniu kokaino eksportu, centrai – šie miestai yra savarankiškai augančios rinkos. Nors JAV ir Europoje taip geidžiami milteliai niekada nebuvo itin populiarūs Kolumbijoje, situacija greitai keičiasi. Augant turizmui, tarptautinės pagalbos sektoriui, daugėjant užsienio investicijų ir kalbos mokyklų, suvokimas apie amerikiečių ir europiečių psichotropinių medžiagų pomėgius taip pat išsiplėtė. Vietinė paklausa įsisiautėjo.

Diego dirbo organizacijai, kontroliuojančiai narkotikų prekybą viename Medeljino mikrorajonų, ir buvo eilinė auka kruvinoje visos šalies realybėje. Kai viena ginkluota grupuotė viešpatauja teritorijoje, būna ramu, žmonės – patenkinti ir laimingi. Paprastai gyventojams, bent jau neturtingiems, visai nerūpi, ar kontrolė partizanų, sukarintų grupuočių, ar valdžios rankose, svarbiausia, kad būtų taika ir stabilumas. Tikrasis chaosas įsisiautėja, kai prasideda kovos dėl teritorijų ir didelio masto žudynės.

Taip pat ir su narkotikais. Maršrutai, laboratorijos, auginimo teritorijos ir pardavimai – viskas gana ramu ir visai nekrinta į akis tol, kol vienas narkotikų baronas ir jo karinis aparatas kontroliuoja teritoriją. Tačiau vos tik jį suima arba nužudo, užverda pragaras: buvusios taikios teritorijos netrukus virsta sunkiai įsivaizduojamo žiaurumo karo zonomis. Skurdas taip plačiai paplitęs visoje kokaino teritorijoje nuo Bolivijos iki Peru, Kolumbijos, Centrinės Amerikos, Meksikos ir Venesuelos, kad, subyrėjus nors vienai grandinės daliai, atsiranda tūkstančiai kandidatų, pasirengusių užimti atsilaisvinusį postą. Dalis smurto, kurį skatina kokaino industrija, – tai žudynės policininkų, prokurorų, politikų, žurnalistų ir kitų, stojančių skersai kelio mafijai ir jos finansiniams interesams, tačiau daugiausia žūsta neturtingų jaunų vyrų, kovojančių dėl vietos kriminalinėje hierarchijoje.

Mirus Escobarui, Medeljino kriminalinius elementus prižiūrėjo Diego Murillo, dar žinomas kaip Don Berna, vienkartinis El Patróno partneris, tuo metu buvęs Kolumbijos kariuomenės ir JAV karo prieš Medeljino kartelį sąjungininkas. Kol jis geležiniu kumščiu valdė miesto kriminalinį pasaulį, buvo ramu. Bernos filosofija buvo gana paprasta – nesiūbuok valties. Jis paisė įstatymų ir stiprino esamas jėgos struktūras, todėl jam buvo leista veikti netrukdomam. 1998–2002 m. Don Berna, padedamas kariuomenės, sėkmingai susidorojo su visomis partizanų grupėmis Medeljine, ir tada laikinai sumažėjo žmogžudysčių skaičius, bet 2001 m. miestas vėl paskelbė beprecedentę statistiką – 220 žmogžudysčių 100 000 gyventojų. Tačiau sudavus smūgį paskutinei miesto tvirtovei – Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia (FARC) – įsivyravo taika. Netrukus Don Berna valdė 200 nusikalstamų gaujų, kurioms priklausė 8000 jaunų vyrų. Žmogžudysčių skaičius gerokai sumažėjo. Kol teisėsauga nekišo nagų prie narkotikų verslo ir kitų, rafinuotesnių, nelegalių veiklų, susijusių su jo kriminaliniu sindikatu, Berna mielai bendradarbiavo su vyriausybe: kovojo su vietiniais revoliucionieriais ir stengėsi pažaboti gatvės nusikaltimus, tokius kaip plėšimai, automobilių vagystės, prievartavimai, riaušės ir kiti prieš visuomenę nukreipti veiksmai.

Atrodė, kad Medeljinas pagaliau įžengė į savo aukso amžių. Deja, su tuo buvo susijusios ne tik partizanų, bet ir tūkstančių nekaltų žmonių mirtys. Už žmogaus teises kovojančios organizacijos nuolat pranešdavo apie lūšnynuose randamus kūnus. Don Berna vėliau aiškins, kad tai buvo kaina, kurią tenka mokėti siekiant atkurti „klimatą investicijoms, ypač užsienio, tai yra būtina, jei nenorime būti palikti globalizacijos užnugaryje“.

Diego Cuevaso nuosmukį lėmė tai, kad Don Bernos valdymas baigėsi, kaip ir prieš jį karaliavusio Escobaro. Siekdama demobilizuoti Kolumbijos sukarintas grupuotes, 2000 m. vyriausybė įgyvendino demobilizacijos programą. Berna kartu su daugybe kitų narkotikų teroristų nusprendė pasiduoti mainais į gerokai trumpesnį bausmės už vykdytas masines žudynes laiką. Dauguma kalinių, įskaitant ir Berną, sėkmingai tęsė nelegalią veiklą iš kalėjimo, kaip kadaise tai darė ir Escobaras, todėl 2008 m. gegužę vyriausybė išdavė trylika sukarintų organizacijų lyderių Jungtinėms Valstijoms. Po metų JAV pripažino Don Berną kaltu dėl su narkotikais susijusių nusikaltimų ir nuteisė šį antikomunistą, atnešusį Medeljinui taiką, trisdešimt vieniems metams kalėjimo.

Kai Jungtinėse Valstijose nuteisė Don Berną, jo mafijos tinklas – La Oficina de Envigado – ėmė byrėti. Prasidėjo masinis sumišimas, netrukus buvo atlaisvinti nauji postai. Niekas nežinojo, kieno įsakymams paklusti, paranoja ir žmogžudystės išplito visose narkotikų industrijos pakopose. Tapo aišku, kad viena pelningiausių kokaino infrastruktūrų pasaulyje, langas į Karibus, jau nebėra tvirta sistema kaip kadaise. Niekas nebelaikė vairo savo rankose – buvo galima imti viską. Karas tapo realybe, prasidėjo gaujų karai, pašoko žmogžudysčių skaičius, ir netrukus tapo aišku, kad be paties Don Bernos naujojo Medeljino saugumo negalėjo užtikrinti nei policija, nei kariuomenė. 2009 m. vien Medeljine buvo įvykdytos 2185 žmogžudystės, tai du kartus daugiau nei 2008 m., ir beveik visi nužudymai buvo susiję su narkotikais.

Linos brolio Diego rangas toli gražu nebuvo vienas aukščiausių, o jo likimas susiklostė kaip ir daugybės kitų. Diego darbas, kurį šis atlikdavo važinėdamas motociklu, buvo paprastas – surinkti kasdienę duoklę iš įvairių taškų ir nuvežti ją reikiamam žmogui tam tikru laiku – visiškai aiški užduotis. Tačiau kai gaujos lyderis buvo nužudytas, prasidėjo kovos tarp gaujos vidurinių rangų ir grupė, kuriai dirbo Diego, išsiskirstė. Tai sukėlė chaosą. Kuri gauja, kuris lyderis yra stipriausi? Kas galėtų užimti aukščiausią postą? Tai itin aktualūs žemiausiems rangams klausimai; jie turi greitai pasirinkti naują lyderį, kurį rems ir kuriam dirbs, o tada belieka melstis, kad sprendimas būtų teisingas ir kad grupė, iš kurios išėjo, neturėtų laiko keršyti tol, kol naujoji organizacija užtikrins apsaugą. Būtent čia Diego padarė lemtingą klaidą.

Lina nuduria akis į žemę. Jos brolis nebuvo vienintelis iš jos pažįstamų žmonių, kuris sumokėjo gyvybe, – du artimiausi Linos draugai taip pat neseniai buvo nušauti. Nors tos dvi mirtys nebuvo susijusios, abu buvo nužudyti tą pačią dieną. Prieš šešis mėnesius, prieš pat jos brolio mirtį, buvo nužudytas ir Linos vaikinas. Dar seniau jos dėdė.

– Šitoks smurtas – visiškai naujas. Iki tol niekada nebijojau. Mano dukrai septyneri, prieš šiuos įvykius leisdavau jai žaisti kieme. Dabar niekuomet taip nepasielgčiau. Mama nebuvo išėjusi iš namų nuo tada, kai nužudė Diego. Mums teks kraustytis iš čia. Fakto, kad jį nužudė prie pat namų durų, tiesiog negali pamiršti. Niekada negalėsi. Kaskart atidarius duris persmelkia.

VIETOJE, KURIĄ HÅKANAS vadina „prekybos centru“, – Barrio Antioquia, pirmaujančiame Medeljino narkotikų rajone, – 50 000 pesų kupiūros keliauja iš vienų nekantraujančių rankų į kitas. Visa tai vyksta vietoje, primenančioje įprastą biuro reikmenų parduotuvę, kol žmonės maloniai leidžia laiką lauke. Rajonas vibruoja nuo įvairiausių veiklų. Laiminga motina vaikštinėja vežimėlyje stumdama čiauškančią dukrą. Senukas rieda gatve ant dviračio, kukurūzų spragėsių dėžutė pavojingai balansuoja ant vairo. Vyrai, susėdę ant plastikinių kėdžių, išrikiuotų palei šaligatvio kraštą, iš rankų į rankas siunčia mažas brendžio taureles. Garsiakalbiai plyšauja salsos garsais ir oras prisipildo marihuanos kvapo. Penktadienis. Žmonės juokiasi ir linksminasi. Paskutinį kūną jau nutempė, šaligatvį nuvalė.

Alonso, Javieras ir Deyneris taupo naujam pirkiniui – Llama Martial.38 – ypatingam revolveriui. Nežinia, kam jis bus naudojamas. Galbūt atkeršyti žmogui, lygiai prieš šešis mėnesius čia nužudžiusiam Javiero brolį. Arba Alonso jį panaudos kitai užsakomajai žmogžudystei įvykdyti. O gal Deyneriui jo prireiks naujai suformuotoje vigilante grupėje, kuri savo rajone stengiasi sumažinti nusikalstamumą. Gal visiems šiems dalykams.

Alonso, samdomas žudikas, dabar valosi akinius, jis šiek tiek pasitraukia į šalį prieš pradėdamas filosofuoti apie specifines sritis, kurias apima jo kompetencija: žmogžudystes ir narkotikus. Daugiausia apie pastaruosius, nors pirmoji dažniausiai visuomet būna antrųjų pasekmė.

– Čia valdžia priklauso ne žmonėms, o narkotikams. Tai jie nulemia visus priimamus sprendimus ir viešpatauja. Visus karus ir susirėmimus tarp gaujų, lyderių, vaikų, mafijų, miestų, rajonų – viską galima priskirti narkotikams. Kokainas – pagrindinis kaltininkas, tačiau marihuanos vaidmuo taip pat svarbus. Tiesą sakant, santykis yra penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Priežastis, kodėl Barrio Antioquia tiek smurto, ta, kad istoriškai šioje miesto dalyje vyksta daugiausia su narkotikais susijusios veiklos. Narkotikai parduodami ties kiekvienu gatvės kampu. Kiekviename užkaboryje ir plyšyje.

Iš kitapus gatvės esančio balkono blykčioja Kalėdų dekoracijos, gatvėje zuja motoroleriai, taksi automobiliai ir visureigiai. Kartkartėm kas nors atlieka staigų judesį tarp automobilio lango ir pagrindinių pastato durų, bet šiaip narkotikai čia juda nepastebimai, išnyksta maloniame kasdieniame bruzdesyje. 80 procentų vietinių gyvena iš narkotikų, likę 20 sukasi, nes gauna remesas – tai pinigų perlaidos, kurias šeimos nariai siunčia iš JAV ar Europos. Vaistinės, raštinės reikmenų parduotuvės ir barai veikia kaip narkotikų prekybos priedanga, didžioji dauguma narkotikus čia perkančių klientų tiksliai žino, kurio prekeivio jie ieško ir kokia kaina gali įsigyti prekę bet kuriuo metu. Visa prekyba vyksta tyliai.

Staiga pasirodo du policijos motociklai ir sustoja pačiame sankryžos viduryje. Alonso suprunkščia:

– Čia nedidelis reidas, ilgai netruks.

Įprastiniai policijos patikrinimai Barrio Antioquia – tik pareigūnų pastangos pagerinti savo įvaizdį. Alonso paaiškina, kad šie du vyrai žėrinčiomis liemenėmis sustojo viduryje gatvės todėl, kad yra nepatenkinti savo mažu uždarbiu. Šiaip jie tiesiog pravažiuoja ir susirenka kyšius, kurie lyg atlyginimai laukia jų vienoje iš parduotuvių. Tačiau šįvakar kažkas negerai – jie gavo mažiau nei įprastai, todėl suirzo. Motociklai blokuoja kelią ir policininkai puikiai žino: kol jų transporto priemonės stovės viduryje sankryžos lyg švytintys protestuotojų plakatai, narkotikų prekyba nepajudės. Pirkėjai nieko negaus, kol policininkai neišvažiuos. Tai tęsis, iki prekeiviai paskubomis surinks pakankamai pinigų pareigūnams nuraminti.

Policininkai tiksliai žino, ką daro. Po dešimties minučių jų jau nebėra.

– Listo. Štai, – sako Javieras.

Alonso kalėjime praleido trylika metų, buvo nuteistas už devynias žmogžudystes, tačiau prieš dvejus metus jį paleido. Nuo to laiko Alonso tęsia savo smurtinę veiklą. Kitose šalyse jis būtų išskirtinis, tačiau Kolumbijoje per kokaino bumą devintajame dešimtmetyje tokia profesija tapo priimtinu užsiėmimu: jis vienas iš los sicarios – samdomų žudikų.

Alonso niekada neima mažiau nei cinco – tai 5 milijonai pesų, arba 2500 JAV dolerių. Tiesą sakant, dažnai ir gerokai daugiau. Priklausomai nuo to, kas taikinys, ir visai nesvarbu – kodėl.

– Motyvai – ne mano rūpestis. Klientas tiesiog pasako, ko jis nori, ir aš tai įvykdau. Neužduodu klausimų. Kaina, vieta, žmogus – tai viskas. Ne ką sudėtingiau, nei užsisakyti restorane. Aš kaip padavėjas: pasakyk, ko nori ir kaip, bet aš niekada nepaklausiu, kodėl tu to nori. Aukos – kaip patiekalai, kainos gali gerokai skirtis. Užsieniečiai brangūs. Mano paskutinė auka buvo amerikietis, už jį pareikalavau septyniasdešimties milijonų pesų.

Amerikiečio nužudymas yra iš lūpų į lūpas keliaujanti legenda apie smurto labirintus šioje visuomenėje, kur melas, narkotikai, įskundinėjimai, žmogžudystės ir greiti pinigai taip įsipynė į socialinį gyvenimo audinį, kad beveik viskas sukasi aplink juos. Užmezgę romaną amerikietis ir jo kolumbietė meilužė nusprendė atsikratyti sutuoktinio – taip pat kolumbiečio. Alonso pareikalavo 12 milijonų pesų ir atliko užduotį. Kai buvo įvykdyta žmogžudystė, amerikietis buvo išvykęs į Jungtines Valstijas, tad jo meilužė paprašė atsiųsti pinigų sumokėti Alonso, tačiau ji pasakė, kad darbas kainavo 40 milijonų. Gavusi pinigus ji įsidėjo į kišenę 28 milijonus pesų. Sugrįžęs į Medeljiną amerikietis kaipmat suuodė apgaulę ir netrukus viską išsiaiškino. Įvyko didžiulis kivirčas. Moteris paskambino Alonso.

– Man čia buvo geras sandoris. Gavau ne dvylika, o septyniasdešimt milijonų pesų. Net turint omeny, kad abiem atvejais man dirbo dešimties žmonių komanda, kai padengiau visas išlaidas ir visiems sumokėjau, man liko dvidešimt penki milijonai. Tarp šių darbų buvo dviejų mėnesių tarpas. Paprastai niekada nesiimu daugiau kaip vieno darbo per tris mėnesius.

Alonso beveik visą gyvenimą praleido tarp Medeljino kriminalinių elementų. Brutaliais Pablo Escobaro laikais jis dar buvo paauglys, tačiau dešimtojo dešimtmečio viduryje įsitraukė į žiaurias kovas prieš Las Milicias Populares – miesto partizanų tinklą, kuris kėsinosi į Medeljino lūšnynų kvartalų kontrolę. Gaujų nusikalstamumas Medeljine buvo dažnas reiškinys nuo pat septintojo dešimtmečio, tačiau iki Escobaro jis nekėlė rimtos grėsmės lūšnynų gyventojams. Viskas pasikeitė devintajame dešimtmetyje, kai gaujų veikla paplito it maras ir tapo pavojinga neturtingoms bendruomenėms ir gyventojams, bandantiems organizuoti infrastruktūrą – pastogę, vandenį, sveikatos apsaugą, mokyklas ir teisėsaugą valstybės pamirštose miesto dalyse. Su keletu partizanų grupių derybos buvo tęsiamos valstybiniu lygiu, buvo sudaryta nauja, progresyvi konstitucija ir įsteigta keletas kairiųjų pažiūrų partijų. Kilo pagrindinis klausimas: ar miesto masės vaidins aktyvų vaidmenį priimant sprendimus dėl šalies ateities, ar neturtingose miesto dalyse klestės banditizmas?

Esant realiai tokio scenarijaus grėsmei ir trūkstant valdžios įsikišimo, jauni vyrai ir moterys ėmėsi organizuoti vietinius ginkluotuosius būrius kovai su šitokia degeneracija kaimynystėje. Taip buvo stengiamasi užtikrinti saugumą, spręsti ginčus ir suteikti žmonėms bent jau teorinę apsisprendimo galimybę. Naktimis jie patruliavo gatvėse, palaikė tvarką, o dienos metu organizavo sporto renginius. Per pirmąjį etapą iki 1991-ųjų šie ginkluotieji būriai buvo daugiausia nepriklausomi ir stipriai remiami visuomenės, jie greitai augo, nes sugebėjo išlaikyti su kriminaline veikla susijusias gaujas atokiau. Tačiau netrukus kaimų partizanai – Nacionalinė išsivadavimo armija šiauriniuose lūšnynuose ir FARC vakariniuose – perėmė kontrolę, ir Medeljino priemiesčiai ėmė kentėti nuo labiausiai paplitusių demokratijos problemų Kolumbijoje: stambūs politiniai judėjimai dėl sudėtingų istorinių priežasčių tapo vis labiau priklausomi nuo ginklų, dėl to jų populiarumas labai sumenko ir galiausiai jie pasidarė kur kas labiau panašūs į ginkluotas sektas, o ne visuomenės remiamus judėjimus.

Pasak Alonso, kuris tuo metu buvo stipriai į marihuaną įjunkęs paauglys, ginkluotieji būriai buvo itin pavojingi tiems, kurie nesutiko su jų socialinėmis ir politinėmis taisyklėmis.

– Jie žudė žmones už narkotikų rūkymą ar trynimąsi gatvių pakampėmis vakarais. Nužudžiau tris milicianos, ir visai ne todėl, kad norėjau, o todėl, kad jei nebūčiau to padaręs, jie būtų nužudę mane. Ėmėme plėšti, kad įstengtume nusipirkti ginklų, tada įsteigėme lūšnynų grupuotę, kad išvytume partizanus iš kaimynystės. Žmonės mums buvo nepaprastai dėkingi.

Tai, kas prasidėjo kaip judėjimas, siekiantis pagerinti visuomenę, galiausiai visai išsigimė, ginkluotieji būriai vis labiau klimpo į nusikaltimus, su kuriais kovoti buvo įkurti. 1993 m. Alonso atsidūrė už grotų, o jo draugai iš vietinės ginkluotos grupuotės pradėjo vis glaudžiau bendradarbiauti su policijos pajėgomis ir kariuomene, siekdami išguiti partizanus iš Medeljino. Viskas baigėsi tuo, kad Don Berna perėmė miesto kontrolę. Ginklai ir narkotikai tapo neatskiriama visuomenės dalimi, korporacijų ir teisėsaugos akimis, visuomeninės organizacijos niekuo nebesiskyrė nuo partizanų veiklos.