Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina

Karo karuselė

„Vos prieš šešerius metus regione neaugo nė vienas kokos medis. Dabar čia nebeauga nieko kita.“

SEPTYNIOS NEDIDUKĖS KANOJOS šoka vandenyje lyg laivų nuolaužos. Pakilus ryto saulei vaizdas nesikeičia – džiunglės, paplūdimys, miestai, uolos, dangus ir žmonės išlieka tamsūs. Anglies pilkumo debesys neįleidžia dienos šviesos ir, kaip įprasta, smulkus lietus krinta ant gyvenančių prie Ramiojo vandenyno. Tačiau staiga šviesos spindulys pralaužia pilkumą ir sutinka Leo žvilgsnį.

– Vamos! – sako jis.

Kiekvienas žvejys turi savo kanoją. Leo laivelis, kaip ir visi kiti, tėra tuščiaviduris rąstgalys su giliomis įpjovomis šonuose, kur įtvirtinamas žvejybos valas. Valą naudoja išsekinti žuvims, dydžiu prilygstančioms žmogui, jas tempia vandeniu, kad apsvaigintų ir galėtų įtraukti į valtį. Kanojos jau apie kilometrą nutolusios nuo kranto, septyni vyrai pagaliau pagavo pakankamai sardinių, vėliau jas naudos kaip masalą. Su pilnais kibirais jie dreifuoja per bangas, tikėdamiesi po poros valandų grįžti su vienu iš dviejų laimikių, o geriausia, žinoma, abiem. Jie irkluoja išsirikiavę ilga, grandinę primenančia eile, kanojas vieną nuo kitos skiria 20 metrų. Leo atsistoja. Kiti sėdi. Jo kanoja kiek didesnė, joje telpa ne dvi, o trys žuvys, jei pasiseka.

– Taip pat gerai turėti truputį daugiau vietos, jei netyčia pavyktų sugauti stebuklingąjį laimikį.

Leo trisdešimt treji, jis – vienas geriausių žvejų kaime, bet, nors užaugo per patį kokaino bumą, jo didžioji sėkmės valanda taip ir neišmušė. Leo kojos kyšo lyg degtukai iš guminių batų, „Tommy Hilfiger“ etiketės imitacija ant aptrintų šortų plevėsuoja vėjuje iš po didžiulių futbolo marškinėlių.

– Atėjo mano eilė, – sako jis, – daugybė žmonių kaime jau sulaukė savo progos, o aš dar ne.

Pozonas – vienas iš šimtų žvejų kaimų, kurių gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai el Pacifico, Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantė, tapo magistrale, kuria JAV pasiekia 90 procentų kokaino. Karibuose gerokai suintensyvėjo apsauga, o Meksikos karteliai paveldėjo JAV rinkos kontrolę, kažkada priklausiusią Medeljino ir Kalio karteliams, todėl tūkstantmečių sandūroje neturtingos provincijos, įsikūrusios Kolumbijos vakarinėje pakrantėje, tapo kokaino gamybos centru. Šiandien Narinjo, Kaukos, Kaukos Slėnio ir Čoko regionus galima apibūdinti dviem žodžiais: kokainas ir žuvis.

Visoje 1300 kilometrų ilgio pakrantėje – vos du keliai, jungiantys Buenaventūros ir Tumako uostus, išskyrus juos, visa teritorija apaugusi tankiais atogrąžų miškais, kuriuose įsikūrę vergų palikuonys ir izoliuotos Amerikos indėnų gentys. Daugybė upių, sudarančių sudėtingą kokaino prekybos tinklą, teka iš kalnų grandinių vakaruose per džiungles ir galiausiai įsilieja į jūrą. Atokiausiame krašte, prie pat kalnų, įsikūrusios kokos pastos laboratorijos ir plyti kokos plantacijos. Dar toliau, paprastai vos už kelių kilometrų nuo pakrantės, – perdirbimo laboratorijos, vadinamosios las cocinos, arba „virtuvės“. Tūkstančiuose upių žiočių paslėpti gausiai pakrauti laiveliai – pakrantės apsaugos arba JAV kovos su narkotikais būrio dažnai vadinami „greitaisiais laivais“ – jie paruošti plaukti į Panamą, Salvadorą, Kosta Riką arba Meksiką.

Kasmet apytiksliai 200 tonų kokaino gabenama Pozono vandenimis. Pakrantės apsauga įsigijo daugiau sraigtasparnių, geresnę radarų sistemą ir greitesnių laivų, todėl pagaunama vis daugiau perkrautų laivų, dideliu greičiu mėginančių įveikti pavojingą kelionę į šiaurę. Kai tik policija pradeda vytis kontrabandininkus, jie išmeta krovinį už borto. Sučiupti kontrabandininkai ima įtikinėti policiją, kad jie „tik žvejojo“, tačiau kadangi tokiuose laiveliuose būna įmontuoti 250 arklio galių varikliai, šie pasiaiškinimai skamba nelabai įtikinamai. Jauni vyrai atsiduria kalėjime, tačiau Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantė – vienas vargingiausių regionų Lotynų Amerikoje, todėl niekuomet nepritrūksta naujų darbuotojų, pasiryžusių pakeisti įkliuvusius. Jie neturi ko prarasti, o mafija gali pasiūlyti darbo visiems.

– Atplaukia dvidešimties arba šešiasdešimties kilogramų statinės, – pasakoja Leo, – kartais jos sulūžta, tada paketai po vieną kilogramą tiesiog plūduriuoja vandenyje.

Kitose šalies teritorijose stebuklingasis laimikis – tai partizanų rengiami turtingų žmonių pagrobimai, tačiau čia jis reiškia patrauklų laimikį, randamą vandenyje. Lucho – jaunam vyrui iš šio regiono – net keletą kartų pavyko rasti gėrybių, tad dabar jis turi didelę plastikinę valtį su dviem Yamahos varikliais. Nieko kito ir nebedaro, tik plaukioja aplinkui ir ieško kokaino. Žvejyba – jau praeitis.

Sužėruoja drėgnos Leo rankos, jis ilgesingai įsistebeilija į jūrą. Paskutinius dvidešimt metų jis išplaukdavo savo kanoja penktą valandą ryto, šešias dienas per savaitę, vis tikėdamasis pagauti vieną, dvi ar tris buriažuves, galingas Ramiojo vandenyno kardžuves, ir parduoti jas po 20 000 pesų, arba 11 dolerių, už kiekvieną. Tačiau pastaruoju metu jis kas rytą kryžiuoja pirštus, tikėdamasis, kad netrukus galės mesti šią profesiją ir stumti laiką gerdamas alų ir žiūrėdamas televizorių. Šiai veiklai norėtų atsiduoti, kai tik jį aplankys sėkmė, kaip ir daugybę kaimelio gyventojų, kurių maldos buvo išklausytos.

Kai lietus atslūgsta, vyrai pasiekia vietą, kurioje susirenka gausybė buriažuvių. Šis nedidelis apskritimas žalioje jūroje, kur ištikimos žuvys kasryt atplaukia vien tam, kad būtų sugautos, – pagrindinis kaimo gyventojų pajamų šaltinis. Tai tęsiasi metų metus. Tokia gerovė yra palaiminimas, tačiau bėda ta, kad ramus, monotoniškas gyvenimas nusibosta. Niekas niekada nesikeičia. Vakar ir rytoj, visada yra taip pat kaip šiandien, tačiau Pozono žmonės svajoja gyventi taip, kaip per televiziją mato gyvenant kitus: važinėtis automobiliais, eiti į kiną, apsipirkinėti, studijuoti.

Pelikanų būrio šešėlis prasklendžia virš vandens lyg banguojanti grandinė – visai prie pat paviršiaus. Leo ir vėl ieško atsiritančiose bangose. Iki šiol jis visuomet grįždavo tuščiomis, neskaitant žuvies.

– Vis taip pat, bet nenusimenu. Gal rytoj man pasiseks.

POZONAS – TIK VIENA iš daugybės Kolumbijos gyvenviečių, kuriose matyti visas šiuolaikinės kokaino prekybos absurdas. Kaimelio likimą lemia vieta didžiausiame pasaulyje kontrabandos maršrute ir, patinka tai vietiniams gyventojams ar ne, jie priklausomi nuo prekybos narkotikais – dėl vertingų krovinių, kuriuos išplauna į krantą ir su kuriais turi būti kažkaip susidorojama.

Pirmą kartą krovinį bangos išmetė į krantą daugiau nei prieš du dešimtmečius, kai kaimo gyventojai dar nebuvo išsiugdę modernaus prekybos suvokimo. Pozonas, įsikūręs Čoko provincijoje, vargingiausiame Kolumbijos regione, yra geografiškai, kultūriškai ir socialiai atkirstas nuo likusios šalies teritorijos. Daugiau nei 70 procentų los chocoanos yra neraštingi – tai triskart daugiau nei vidutinis šalies rodiklis – nuo 1819 m., kai buvo įsteigta Kolumbijos Respublika, centrinė valdžia ignoravo regioną. Aukso ieškotojai, perlų medžiotojai ir medkirčiai kartais atvykdavo (su valstybės palaiminimu), lydimi privačių mažųjų armijų. Palikę savo baltus interjerus ir tikėdami esantys šventojo kryžiaus kariai, įvykdydavo mirties nuosprendžius keletui laukinių, drįsusių stoti jiems skersai kelio. Taip yra ir šiandien, nors dabar kraujo praliejimo priežastis yra kokainas, o partizanai tapo dar viena suinteresuota šalimi. Nemažai patyrę, todėl skeptiškai valstybės atžvilgiu nusiteikę chocoanos nėra linkę susitapatinti su kolumbiečiais. Ir vis dėlto, ar jie būtų vergų palikuonys, ar tenykščiai gyventojai, bendradarbiavimas ir kolektyvizmas – gerai tai ar blogai – jiems visuomet buvo vienintelė išgyvenimo priemonė.

Kai Pozono gyventojai po truputį pradėjo suprasti, kokios gėrybės plūsta iš jūros, jie pusvelčiui pardavė jas Leopoldui, vieninteliam kaime parodžiusiam susidomėjimą. Tai atrodė padori kaina žvejams, kurie nebuvo pratę prie didelių pinigų; atsiradus šlamančiųjų, kaime įsisiausdavo savaitę trunkančios šventės. Niekas neplaukdavo žvejoti, kol maisto trūkumas priversdavo miestelio moteris ir vaikus sukilti. Kai pinigai išsekdavo, visi grįždavo prie kasdienių darbų.

Šiandien kaimas tėra purvinų pašiūrių saujelė. Vietovė apsupta tropinių miškų, kuriuose knibžda neįtikėtina gausybė gyvūnų ir augalų rūšių; netoliese – didžiulė lagūna, kiekvieną rugsėjį ji virsta besiporuojančių banginių namais; ilgi juodo smėlio paplūdimiai su kur ne kur kyšančiais klinčių stulpais. Čia beveik nuolatos lyja. Tik viena vieta Havajuose, vulkano viršūnėje, sulaukia didesnio kritulių kiekio per metus nei Čoko, ir kai po audros pagaliau pavyksta prasibrauti saulei, atogrąžų miškas ir didžiausias vandenynas pasaulyje apšviečiami dramatiškos gražios šviesos.

Vis daugiau žvejų namo grįžta nešini plastike įpakuotu baltuoju laimikiu, o ne žuvimi, bendruomenės jausmas nuslopo, o naujosios jėgos ėmė stumti kaimą kita kryptimi. Daugėja policijos, auga kaimo gyventojų suvokimas apie tikrąją kokaino vertę, tad verslo sandoriai darosi diskretiškesni, o žvejai kaip įmanydami stengiasi sumažinti dalyvaujančių turto dalybose skaičių. Tačiau čia visi žino vieni kitų reikalus.

Leopoldas vis dar yra žmogus, apie kurį miestelyje kalbama daugiausia, pasak kaimo paskalų, jis ir toliau superka rastus krovinius, tačiau mokėti už juos turi vis daugiau. Organizuojant nelegalaus krovinio perkėlimą į kitą laivą, keliaujantį į šiaurę, reikalingi ryšiai su policija ir mafija, pinigai bei asmeninės pažintys, tai turi tik Leopoldas.

Kitas žmogus, susišlavęs nemažą sumą ir užsitraukęs Leo pavydą, yra Lucho – jis stengiasi išsiskirti brangiais šortais ir banglente, ir dažnomis kelionėmis į jūrą savo nauju laivu, aprūpintu galingais varikliais. Paklaustas, kaip jo gyvenimas apsivertė per naktį, Lucho nusišypso ir sako „nekomentuosiu“, tačiau net keletas vyrų kaime patvirtino Leo versiją: prieš penkerius metus Lucho rado dvi nesugadintas 64 kilogramų statines ir iškart pardavė jas už standartinę kainą – 2,7 milijono pesų, arba 1500 JAV dolerių, už kilogramą – už šiuos netikėtus pinigus jis nusipirko greitaeigį laivą. Dabar jam kur kas lengviau rasti plūduriuojančius krovinius nei žvejams su lėtomis valtelėmis; bėgant laikui Pozono gyventojai išmoko nustatyti vandenyno sroves ir suprato, kad statinės, išmestos toli jūroje, dažniausiai plukdomos įlankos, keletą jūrmylių nutolusios į pietus, pusėn ir vienintelis būdas iki ten nusigauti – motorinis laivas. Šiuo metu Lucho ir keletas kitų vyrų turi šio verslo monopolį, jie nuolat ieško šios gamtos lobių skrynios. Ryšiai tarp vyrų su motoriniais laivais, policijos ir partizanų sustiprėjo, todėl vis dažniau neturtingi žvejai su lopytomis kanojomis lieka be savo moderniųjų jūros dovanų dalies.

Ivanas, žvejys sudiržusia oda, vienas iš daugybės kaimo vyresniųjų, radusių didelius kiekius kokaino, tačiau jam tokia sėkmė į naudą neišėjo. Nors chroniškas alkoholizmas yra įprastas kaime, ištraukęs vieną iš nežinia kelių kilogramų, Ivanas pasirinko kiek kitokio pobūdžio psichologines atostogas – žolę. Kokaino vartojimas prieštarauja Čoko kultūrinėms normoms, ir žinodami, kaip greitai jis gali virsti pinigais, kaimo gyventojai retai patys jį vartoja; kita vertus, kanapės čia – gerai įsitvirtinęs narkotikas. Ivano vaikai stebėjo, kaip smuko jų tėvo, klestinčio žvejo, statusas, šiandien jis bando kompensuoti savo šlovingą praeitį pasakodamas pagražintus mitus.

VIENĄ DIENĄ į miestą atkeliavo žmogus vardu Johnas Wayne’as. Jam atvykus prasidėjo čia įprastos atogrąžų liūtys ir visi murzini kaimo keliai patvino. Jis taria savo vardą „Džonas Veineris“, paaiškina, kad jo motina garbino kažkokią kino žvaigždę, apie kurią jis nežino beveik nieko, išskyrus vardą.

– Atvykau čia vakar, – sako jis, – ten jau tapo pernelyg sudėtinga.

Jo kairiojoje ausyje blyksi kalnų krištolo auskaras, nesunku atspėti, kad Johnas – ne vietinis. Tai išduoda ne tiek drabužiai ar veido bruožai, kiek nerimastinga mimika, nervinga kūno kalba ir į akis krintantis noras dalyvauti visuose įvykiuose, įsitraukti. Jis nori susirasti draugų. Tokių, kurie turi lanchą – motorinę valtį. Jis girdėjęs apie Lucho.

Johnas Wayne’as kilęs iš Buenaventūros, miesto, kurio gyventojų dauguma – motinos, netekusios savo sūnų ir dukrų narkotikų karuose. Viena šių moterų – Fabiola Rodriquez – turėjo sūnų vardu Jeffrey, jį nušovė sukarintos grupuotės. Po žmogžudystės į jos namus atėjo du vyrai ir perspėjo, kad jei Fabiola kreipsis į policiją, jie išžudys visus šeimos narius. Tačiau netrukus buvo nukautas pats žudikas. Luz-Dary Santiesteban, motinai iš Buenaventūros La Glorios rajono, visai neseniai pranešė, kad šeši berniukai iš kaimynystės, prieš keletą savaičių išvykę „dirbti į Čoko“, rasti negyvi. Melba Canga, gyvenanti Punta del Este, vieną dieną rado savo sūnaus Pepe palaikus dvylikos nužudytų jaunuolių krūvoje. Žudikai – pasak Melbos, su tuo susiję penki policininkai – išdūrė berniukams akis, panardino kūnus į rūgštį ir nulupo odą. Toks procesas vadinamas „paversti neidentifikuojamais“. Tačiau jie nepasirūpino sudeginti drabužių, todėl Melba ir kitos motinos – tėvų paprastai nebūna – iš džinsų, batų ir kūno dalių sugebėjo atskirti, kuris sūnus kurios.

– Mama liepė man išvykti, – sako Johnas Wayne’as. – Nesvarbu kur. Tiesiog išvykti.

Kokaino industrija – modernūs decentralizuoti „mini karteliai“, kurie dažnai bendradarbiauja su policija ar partizanais, – ilgą laiką buvo didžiausias darbdavys Buenaventūroje. Siūlomų darbų sąrašas begalinis: slėpti ginklus, pernešti paketus, ištraukti laivus, pakuoti, pirkti degalus, žudyti vagis, ieškoti kitų darbuotojų, surinkti pinigus, papirkti valdžią, grasinti, nukreipti apsaugos dėmesį ir t. t. Tačiau gandai apie atsiradusias naujas pareigas, kurioms reikėjo itin daug žmonių, vertė jaustis nejaukiai net žemiausio rango atstovus. Narkotikų skyriui įgyjant vis daugiau išteklių ir geresnes žvalgybos sistemas, sindikatams staiga prireikė jaunuolių, kurie atliktų masalo funkciją ir sukeltų sumaištį. Norint sėkmingai paleisti laivą su 500 kilogramų kroviniu, dažnai reikėdavo išsiųsti keletą kitų laivų, pakrautų mažesniais kiekiais. Taip buvo siekiama nukreipti teisėsaugos pareigūnų dėmesį, kad didieji kroviniai galėtų išplaukti, kol atsakingi organai bus užsiėmę kitur. Žmonės, plukdantys laivus, – vadinamieji masalai, – arba pagaunami ir baigia dienas kalėjime, arba pasibaigus kurui tiesiog pražūva jūroje, o pervežantys didžiuosius siuntinius paprastai uždirba po 25 000 JAV dolerių. Bėda ta, kad jaunuoliai niekada nežino, kokia kelionės baigtis jų laukia: mirtis ar pinigai. Rodrigo, vienas iš miestelio paauglių, teigia, kad pusė jo bendraklasių užsiima narkotikų gabenimu. Rodrigo mano, kad galimas atlygis yra vertas rizikos būti pagautam:

– Kiekvienas jaunuolis Buenaventūroje svajoja, kad kas nors jam pasiūlys plaukti laivu į Panamą už penkiasdešimt milijonų pesų – tai dvidešimt penki tūkstančiai JAV dolerių per aštuonias dienas. Kas galėtų atsisakyti? Kas?

Iš pradžių Johnas Wayne’as nė pats nežinojo, kodėl atsidūrė būtent Pozone, kažkokioj skylėj tankiame atogrąžų miške už keleto dienų kelio nuo savo namų. Vaivorykštė už jo suformuoja tarsi didžiulę aureolę, supančią vėjo nugairintą veidą, vaivorykštė baigiasi ten, kur galėtų būti Panama, vieta, kur dauguma narkotikų perkraunami ir sumokama desperatiškiems keliautojams. Už nugaros spalvinga arka, tvyro miško kvapas. Sprendžiant iš Johno Wayne’o šeimos istorijos, tikimybė, kad tokia kelionė pasiseks, – ne pati didžiausia. Jis pasiryžęs rizikuoti, kad gautų pinigų, tačiau rizikuoti iki tam tikros ribos. Jo tėvas sėdi Panamos kalėjime, buvo sučiuptas vos atvykęs; brolis kali dėl tos pačios priežasties, ten pat ir jo krikšto tėvas. Ir vis dėlto kokaino pakrantė tebėra patrauklesnė nei kitos vietos, į kurias paprastai keliasi vietiniai migrantai, dažniausiai jie tampa Bogotos ar Medeljino lūšnynų gyventojais. Ieškoti išmestų krovinių – gana lengva, ir tai nelaikoma nelegalia veikla, greičiau jau pasyviu nusikaltimu, kai randamas ir grąžinamas plūduriuojantis krovinys, tai nėra daroma turint piktų ketinimų. Net ir valdžiai neatrodo, kad įmanoma iš vargingų žmonių atimti jų rastą kokainą.