10 laimingų mamų įpročių

Mamos, savikritika ir mūsų savivertė

Jei kiekviena mama išmoktų įsisąmoninti tikrąją savo – moters ir mamos – vertę, jos gyvenimas pasikeistų neatpažįstamai. Kasryt nubudusios džiugiai lauktume ateinančios dienos ir nesijaustume taip, lyg naktį mus būtų partrenkęs pralekiantis sunkvežimis. Kitaip bendrautume su savo vaikais, mažiau niurzgėtume dėl erzinančių vyro įpročių, kalbėtume švelniau ir aiškiau. Santykiai su aplinkiniais mums teiktų daugiau džiaugsmo, išmoktume nereaguoti į užgaulias pastabas, o išeidamos iš darbo džiaugtumės nuveiktais darbais. O nuostabiausia, kad atsikratytume įkyrių minčių apie savo svorį (ar galite tuo patikėti?), fizinę išvaizdą ar nepakankamai gražius namus. Mūsų gyvenime neliktų tuščių užgaidų, nes giliai širdyje žinotume, ko mums išties reikia, ir dar svarbiau – ko išvis nereikia. Pasijustume neįtikėtinai laisvos.

Skubu nudžiuginti, kad taip gali jaustis bet kuri mama, įsisąmoninusi vos kelis dalykus. Jie labai paprasti, iš pagrindų keičiantys gyvenimą ir visiškai nebūdingi amerikietiškai kultūrai, nes yra nesuderinami su milžiniško „prekių krepšelio“ (šią frazę neseniai išgirdau iš vieno garsaus rašytojo), kuris brukamas mums – mamoms – principais. Ką privalome įsisąmoninti, norėdamos pakeisti savo gyvenimą? Pirmiausia, turime aiškiai suvokti savo vertę, ir antra – mylėti save tokias, kokios esame. Kodėl? Nes tikrąją mūsų – mamų – vertę apibrėžia trys dalykai: esame mylimos, reikalingos ir į šį pasaulį ateiname vardan aukštesnio tikslo.

Skamba neblogai, tačiau jei šių potyrių reguliariai neišgyvename, realiame gyvenime pamirštame, kad tai ir yra mūsų savivertės pagrindas. Sunku prisiminti, kad šie dalykai yra mūsų savasties esmė. Kasdieniame gyvenime jų nebesugebame pastebėti, nes mums nuolat leidžiama suprasti, kad mūsų vertę lemia kiti dalykai: kaip atrodome, ar mūsų vaikai laimingi su mumis, kokio dydžio mūsų banko sąskaita. Tačiau negalime pamiršti, kur glūdi mūsų tikroji vertė, nes privalome ją įsisąmoninti, jei norime išties pasijusti laimingos. Šiame skyriuje sužinosite apie mamas, kurios išmoko pajusti savo vertę, taip pat rasite konkrečių patarimų, kaip to pasiekti realiame gyvenime, pavyzdžiui, susidaryti vertingiausių savo savybių sąrašą, nesistengti padaryti įspūdžio aplinkiniams, ir apibrėžti svarbiausius gyvenimo tikslus.

Aukštesnis pašaukimas

Jaučiatės mylima? Galbūt ir taip – retkarčiais, tačiau dažniausiai to nejuntate. Esate mama, ir jūsų dienos – tai nesibaigiantys darbai ir vaikų verkšlenimas. Tikėtina, kad ir jūs esate viena iš mūsų – pervargusių moterų, kurios dešimtą valandą vakaro griūva ant sofos su karamelizuotų migdolinių ledų porcija, bandydamos nusiraminti bent jau tiek, kad naktį pavyktų užmigti. Jei jūsų vaikai jau įžengė į paauglystę, galite rimtai suabejoti, ar jie išties jus myli. Nesutarimai tarp jūsų ir vaikų paauglystės metais gali itin paaštrėti, o pykčiai juk skaudina. Mūsų paauglių vaikų šiurkštus elgesys žeidžia mums širdis. Būna dienų, kurioms besibaigiant imate galvoti, kad jie apskritai jūsų negali pakęsti.

Ar esate reikalinga? Jei turite mažų vaikų, aiškiai matote, kad jūsų reikia. Mažyliams esame reikalingos, kad juos vežiotume, maitintume, auklėtume, užtikrintume fizinį ir emocinį stabilumą. Žinome, kad mūsų reikia, tačiau dažnai susierziname pajutusios, kad mūsų vietoje galėtų būti bet kas. Tai, ką mes darome, kartais atrodo taip banalu – juk skalbimą, grindų šlavimą ar vystyklų keitimą sunku būtų pavadinti romantišku užsiėmimu. Bet juk taip ir nėra. Kalbant apie savivertę, esminis klausimas yra toks: ar tai, ką darome vardan savo mažų vaikų, nenuvertina mūsų? Jokiu būdu ne.

Tačiau yra ir dar kai kas. Kūdikiams, mažiems vaikams ir paaugliams mama reikalinga dėl daugybės priežasčių. Jiems reikia, kad juos išklausytume, auklėtume ir guostume. Norite tikėkite, norite ne, tačiau jie turi matyti mus darančias paprastus, nuobodžius darbus – nors mums jie ir atrodo beverčiai, matydami juos, vaikai supranta, kad rūpinantis jais nebūna nesvarbių darbų. Mūsų vaikai mus nepaprastai vertina todėl, kad esame jiems reikalingos – kad galėtume dėl jų atlikti ir didelius, ir mažus darbus.

Be to, esu įsitikinusi, kad kiekviena mama gyvena vardan aukštesnio tikslo. Kiekviena mama apdovanota skirtingais gebėjimais, ir juos turėtų panaudoti, kad pasaulis taptų geresnis. Mamos tokiais gebėjimais pasinaudoja auklėdamos vaikus. Daugelis juos panaudoja tik šioje srityje, tačiau yra ir tokių, kurios randa kitokių užsiėmimų. Kiekvienos mamos reikėtų paklausti: ar jaučiatės atėjusi į šį pasaulį, kad atliktumėte ypatingą misiją? Jei būsite pakankamai atviros, ko gero, atsakysite, kad taip nėra. Juk būna, kad jus užplūsta nerimas ir imate abejoti, ar tą dieną apskritai pavyko nuveikti kažką svarbaus. Vaikai atsibudo nepatenkinti, o gulti nuėjo įpykę ant jūsų. Radusi minutėlę laisvo laiko išėjote pasivaikščioti su drauge, tačiau šį pasivaikščiojimą teko skubiai nutraukti. Jūsų vyras pareiškė niekada nesulaukiantis jūsų dėmesio, ir juk kartais taip ir būna. Viskas, ką per dieną padarote ar ko nepadarote, persmelkta nuovargio. Kur bepažvelgtumėte, atrodo, kad stengiatės per mažai. Esate nepakankamai gera draugė, žmona ar mama. Tokia savijauta nepraeina be pasekmių, ir jei nebandysite savęs apgauti, ko gero, pripažintumėte, kad abejojate, ar apskritai esate ko nors verta. Turiu jums nuostabių naujienų – esate verta kur kas daugiau nei galite įsivaizduoti. Visai nesvarbu, ar jaučiatės nevykėlė, ar nuostabi mama. Nesvarbu, ar esate darboholikė, kuri graužiasi todėl, kad niekada nemato savo vaikų, ar namie dienas leidžianti mama, kuri jaučiasi nevertinama ir pavargusi nuo rutinos, – taip galvodamos skausmingai klystate. Taip, bandant suvokti savo – mamos ir moters – vertę gali apimti prieštaringi jausmai, nes gyvenate jums nelabai draugiškame pasaulyje – iš jūsų tikimasi, kad vienu metu sugebėsite pasirūpinti pernelyg daugeliu dalykų, o kadangi jums to padaryti nepavyksta, dirbate greičiau ir ilgiau ir vis tiek jaučiatės didesne ar mažesne nevykėle. Visa tai yra didžiulis nesusipratimas ir melas – jūs nesate nevykėlė. Bet juk taip jaučiatės… Tą tvirtinu nė kiek neabejodama, nes, dirbdama vaikų gydytoja, esu atsakinga už jūsų priežiūrą ir jūsų vaikų sveikatą. O matydama jūsų vaikus, matau, kad jie myli savo mamą. Stebiu, kaip jūsų vaikai žvelgia į jus, glaustosi aplinkui ir laikosi jums už rankos. Geriau nei bet kas matau, kad esate jiems reikalinga, mylima ir brangi.

Esate branginama labiau nei manote

Žinau, kad taip yra, nes per dvidešimt penkerius vaikų gydytojos darbo metus turėjau galimybę matyti jūsų vaikų žvilgsnius. Matau jumyse tai, ką mato ir jie. Girdėjau, kaip džiugiai skamba jų balsas išgirdus jūsų pagyrimą. Teko klausytis, kaip vaikai jus vadina savo idealu, kol laukėte gretimame kambaryje. Girdėjau juos verkiančius, kai jums skauda, juokiantis iš jūsų pokštų, mačiau ir trypiančius kojomis dėl jūsų užsispyrimo (be kita ko, jie tai vertina). Iš jų veidų ir laikysenos aiškiai mačiau, kaip esate branginama. Jums įžengus į kambarį, jūsų sūnus akimirksniu pasikeičia – atsipalaiduoja, nes jums būnant šalia, gyvenimas vėl tampa saugus. Jei neseniai jį apibarėte, jis tyrinės jūsų veidą, bandydamas suprasti, ar vis dar tebepykstate, nes jam svarbu, kaip jaučiatės, ar rūpite jam. Jūsų nuotaika keičia ir jo pasaulį. Jei esate gerai nusiteikusi, jis ramus ir gražiai žaidžia su savo mašinėlėmis. Jei pykstate ant jo, jis nori susitaikyti (nors gal kartais ir neparodo), nes jūs esate jo mažo pasaulio centras. Jam reikia, kad jūs vėl draugautumėte su juo. Jūs ir niekas kitas. Nes vos tik vėl meiliai pažvelgiate į jį, jis gali grįžti atgal prie savo darbų, o gyvenimas vėl nušvinta ryškiomis spalvomis. Jis sugeba susikaupti mokykloje, paruošti namų darbus ir pasiaukojamai kovoti krepšinio treniruotėje. Štai kokią galią turite, ir šio vaiko – jūsų vaiko – gyvenime ši galia reiškia, kad būdama tokia, esate ne mažiau svarbi už patį gyvenimą. Esate mylima.

Noriu, kad būdama mama jaustumėtės gerai, nes būtent taip ir turėtumėte jaustis. Tai dar vienas dalykas, kurį supratau, stebėdama jus daugelį metų. Turite mėgautis savo atliekamu darbu, nes, jei esate kaip ir daugelis kitų Amerikos mamų, pernelyg kritiškai vertinate tai, ką darote. Taip sakau todėl, kad matau jūsų tvirtą ryžtą būti puikia mama. Siekiate viską daryti kuo geriau, todėl kasdien vertinate savo pasiekimus, tačiau turėtumėte žinoti, kad į save žvelgiate kur kas griežčiau negu jūsų vaikai – jiems tiesiog reikia jūsų. Vaikams nesvarbu, ar esate plona ar stora, jiems nerūpi, ar šokoladinius keksiukus kepate pati, perkate paruoštą tešlą ar jau iškeptus gaminius. Jie tiesiog nori juos valgyti kartu su jumis. Labai svarbu suprasti, kad esate svarbi savo vaikams, nes kuo geriau jausitės jūs, tuo bus geresni jūsų santykiai su vaikais ir visi tapsite laimingesni. Skamba visai nesudėtingai, tačiau suvokti savo vertę ir sugebėti jaustis patenkintoms, kad esame tokios mamos (gal net ir tą pasakyti garsiai), yra vienas iš didžiausių mums – mamoms – kylančių sunkumų.

(Gerai) pasverkite kuklumo svarbą

Kitaip nei įsitikinusios daugelis mamų, būti kukliam visai nereiškia nuvertinti savęs. Kaip tik atvirkščiai – didesne saviverte pasižyminčios mamos būna kuklesnės.

Kuklumas – tai nuoširdžiai pripažinta vieno žmogaus vertė palyginti su kito žmogaus verte. Tačiau juk visų mūsų vertė yra vienoda. Vos tik įsisąmoniname, kad mūsų vertė tokia pati kaip ir kito žmogaus, nutinka du dalykai: labiau pradedame vertinti ir kitus, ir save pačius. Mums atrodo, kad kuklumas – tai įsitikinimas, kad esame daug arba šiek tiek prastesni už kitus. Iš tikrųjų yra visai kitaip. Tai – realus požiūris į mūsų pačių silpnąsias ir į stipriąsias savybes ir gebėjimas patikėti, kad mes, kaip ir kitos mamos su savo silpnosiomis ir stipriosiomis savybėmis, esame nepaprastai vertingos. Išmokstame mylėti kitus, nes galime susitaikyti su visai netobulomis savo asmenybėmis ir jas pamilti.

Kuklumas suteikia nepaprastą laisvę. Laikydamos save prastesnėmis, neigdamos savo stipriąsias savybes ir gebėjimus arba apsimesdamos kukliomis, nuvertiname visas mamas. Daugelis mūsų taip elgiasi nesąmoningai. Štai kokį pokalbį neseniai teko girdėti. Daugelis mamų, ko gero, atpažintų save.

Vienoje didelėje moterų klausimams skirtoje konferencijoje Mičigane mano draugė Džilė skaitydama pranešimą kalbėjo apie tai, kaip moterys dažnai suvokia save. Nors neminėjo konkrečiai mamų, jos aptarti dalykai puikiai tiko ir mums. Po kurio laiko pasakiusi, kad ieško dviejų savanorių, iš gausybės pakeltų rankų pasirinko Eleną ir Laurą. Jos teigė į konferenciją atvykusios kartu ir yra ilgametės draugės. Pakvietusi užlipti ant scenos Džilė jas pasodino į dvi priešais pastatytas kėdes. Tuomet uždavė paprastą klausimą – paprašė, kad Elena visiems dalyviams apibūdintų savo draugę Laurą.

Elena mielai sutiko ir ėmė vardyti, kad jos draugė yra miela, moka išklausyti, su ja lengva bendrauti, smagu leisti laiką, be to, ji gera mama. Džilė klausinėjo toliau:

– Ar, jūsų nuomone, Laura graži?

– Be abejo, – atsakė Elena. – Ji žavinga, na, bent jau man, nes negaliu vertinti visiškai objektyviai.

– Kaip manote, ar ji jums labiau patiktų, jei numestų svorio, turėtų gražesnius namus ar vėl grįžtų į mokyklą? – toliau klausinėjo mano draugė.

Įsmeigusi žvilgsnį į Džilę Elena ryžtingai tarė:

– Aišku, kad ne. Ji nuostabi tokia, kokia dabar yra.

Nekeisdama pokalbio temos Džilė klausinėjo toliau:

– Jei gerai suprantu, Laurą mylite tokią, kokia ji yra? O gal manote, kad jai reikėtų truputį pasistengti, kad taptų dar geresnė?

Čia Elena neteko kantrybės:

– Jau sakiau, kad ne. Ji man labai patinka ir tokia. Žinoma, kad mums visiems reikia vienur ar kitur pasistengti, bet tai neturi nieko bendra su mūsų draugyste. Man ji patinka, ir aš ją myliu tokią, kokia yra.

Džilė padėkojo Elenai ir atsigręžusi į Laurą uždavė panašius klausimus apie Eleną, o jos atsakymai buvo maždaug tokie patys kaip ir jos draugės. Laura turėjo galimybę pirmoji išgirsti, kaip ją giria ir gina jos draugė, tačiau dėl to jos atsakymai nebuvo mažiau nuoširdūs. Laura aiškiai pasakė, kad Elenai nieko nereikia savyje keisti − kad ir ką ji nuspręstų daryti kitaip, tai nepakeistų Lauros jausmų.

Nieko netarusi Džilė atsisuko į konferencijos dalyvius. Elena ir Laura atsistojo ketindamos grįžti į savo vietas, tačiau Džilė tarė:

– Dar palūkėkite, neikite, mes dar nebaigėme.

Džilė pažvelgė į Eleną.

− Ką tik girdėjote, ką jūsų draugė kalbėjo apie jus. Ji teigė nemananti, jog jums reikėtų keistis – numesti svorio, pasidaryti naują šukuoseną, nusipirkti naują namą arba grįžti į darbą, kad jos nuomonė apie jus pagerėtų. Jai atrodo, kad ir dabar esate tobula. Dabar paprašysiu jus papasakoti apie save. Ar galite save apibūdinti tais pačiais žodžiais?

Salėje įsivyravo tyla. Elena žiūrėjo į Džilę ir galvojo, ką atsakyti.

– Ne… nežinau, − prakalbo ji.

– Tai gal manote, kad jūsų draugė klysta? – toliau klausinėjo ji. – Jei taip, pasakykite, kur ji buvo neteisi.

Ėmusi vėl kažką neaiškiai murmėti Elena žvilgterėjo į priešais sėdinčią savo draugę Laurą. Atrodė, kad jos abi jaučiasi nejaukiai. Elena skaisčiai išraudo. Atsigręžusi į Laurą Džilė paklausė to paties:

– O jūs ką manote? Girdėjote tuos pačius žodžius, kuriais jūsų draugė Elena apibūdino jus kaip mielą, linksmą ir smagią. Tiesą sakant, ji net pasakė, kad jūs jai esate toks brangus žmogus, jog ji myli jus kaip savo šeimos narį. Ar jaučiatės verta tokios meilės?

Visi dalyviai spoksojo į Laurą, kuri akivaizdžiai norėjo atrėžti „ne“, tačiau to nepadarė. Manau, ji tylėjo vien dėl to, kad žinojo, jog taip sakyti nedera. Visos moterys salėje palinko į priekį, tarsi norėdamos padėti rasti reikiamą atsakymą moteriai ant scenos.

Elena žinojo gerąsias Lauros savybes ir kaip draugė labai ją vertino. Suprato jos vertę, nors pati Laura to ir nepripažino. Būdama Lauros draugė Elena galėjo nesivaržydama teigti, kad mėgsta Laurą, ir girti ją taip, kaip ji pati nebūtų galėjusi daryti. Kai kas gal ir sakytų, kad Laura yra pernelyg kukli, tačiau aš manau, kad kaltas ne vien kuklumas. Mano įsitikinimu, Laura, kaip ir tūkstančiai kitų moterų, ir ypač mamų, iš tikrųjų nesugebėjo įžvelgti savo gerumo. Jos draugai, net ir jos vaikai matė, kokia ji gera, o ji pati – ne. O jei ir matė, tai negalėjo to prisipažinti sau pačiai, nes tiek emocinių jėgų buvo atiduota lyginantis su kitomis mamomis, kad vos tik ji pasijusdavo ką nors daranti gerai, užsidegimas iš karto dingdavo pagalvojus, jog kuriai nors kitai mamai sekasi geriau nei jai.

Įsivaizduokite, kad esate toje pačioje konferencijoje. Sėdite priešais savo geriausią draugę, kuri pasakoja, ką apie jus mano. Jus apibūdina tokiais žodžiais kaip „maloni“, „kantri“, „graži“ ir „nuostabi mama“. Jei renginio vedėjas jūsų paprašytų garsiai tais pačiais žodžiais sąmoningai apibūdinti save, ar galėtumėte tą padaryti?

Daugelis iš mūsų netartume nė žodžio arba mažų mažiausiai nukabinę galvas kažką neaiškiai murmėtume sau po nosimis. Garsiai sakyti apie save gerus dalykus nėra paprasta. O gal tiesiog apsimetame kukliais? Manau, kad ne. Galvoju, kad gana dažnai apie save pačias išties galime pasakyti nedaug gero ir štai kodėl. Pirmiausia esame pernelyg savikritiškos, nes iškeliame sau nepagrįstus reikalavimus. Įsikalame į galvą, kad privalome būti puikios guodėjos, slaugytojos, psichologės, šeimininkės, darbuotojos, knygelių skaitytojos, sporto sirgalės, planuotojos ir mokytojų pagalbininkės. Kad ir kaip puikiai mums sektųsi vienoje srityje, visuomet jaučiame, kad nesiseka kažkur kitur. Antra, nuolat ieškome savo vertės patvirtinimo netinkamose vietose. Stebime, kaip mums sekasi susidoroti su vienomis ar kitomis pareigomis, nors turėtume suvokti, kad esame svarbios vien todėl, jog esame savo vaikų mamos ir dėl to būname mylimos ir reikalingos.

Pagalvokite apie gilesnę savo gyvenimo prasmę

Kiekviena iš mūsų ateina į pasaulį vardan kokio nors tikslo. Pirma ir svarbiausia mūsų užduotis – būti išties geromis mamomis. Negimėme tam, kad būtume lieknos, turtingos, sumanios ar daug vairuojančios mamos, perkančios vaikams madingus drabužius ar ieškančios jiems gerų universitetų. Gimėme tam, kad gyvenime po savęs paliktume pėdsaką. Dažniausiai tas pėdsakas lieka mūsų vaikų ir kitų žmonių gyvenimuose. Kartais jį paliekame pasitarnavę kitiems žmonėms, o kartais – tiesiog su jais būdami. Esame gyvos būtybės – būtybės, pašauktos motinystei. Be to, esame žmogiškos būtybės, tačiau gyvenime ištisai siekdamos veikti, pamirštame, ką reiškia žodis „būti“. Gilesnį tikslą gyvenime atrandame pajutusios, kad mūsų buvimas reikalingas kitam žmogui, su kuriuo galime dalytis įvairiais dalykais. Kartais tam prireikia pastangų, o kartais greta kito žmogaus tiesiog pakanka būti savimi.

Be to, kad siekiame būti geromis mamomis, gyvenime turime nuveikti ir daugiau, kai tam ateis tinkamas laikas. Nenorėdama leistis į pernelyg plačius filosofinius apmąstymus, vis dėlto pasakysiu, kad esame praradusios šį buvimo savimi pojūtį, nes bijome to, kas glūdi mumyse po paviršutiniškais dalykais. Jei nekalbėtume apie energiją, kurią išeikvojame rūpindamosi kūno linijomis, dietomis, bandydamos tapti geresnės negu kitos mamos, paklauskime savęs – kas lieka? Atmetusios dietų laikymąsi, darbą, lakstymą automobiliu šen bei ten ir sporto užsiėmimus, pamatytume, kad mumyse glūdi nepažinta gelmė. Įdomu, kad savo gebėjimus galime atrasti toje srityje, kur to mažiausiai tikimės. Pavyzdžiui, viena mano pažįstama mama rengia juoko terapijos seansus smurtą patyrusioms moterims ir vaikams. Tai nėra jos profesinė veikla (ji dirba gydytojo padėjėja) ir neįeina į jos pareigas auginant vaikus. Ji nuolat man kartoja, kad „jos misija – gydyti pasitelkus juoką“. Ir jai puikiai sekasi prajuokinti žmones savo rengiamuose užsiėmimuose – jos paklausyti ateina daugybė moterų ir vaikų. Įdomu tai, kad ji savęs nelaiko juokinga ir yra įsitikinusi, kad yra labai rimtas žmogus. Savo pašaukimą – prajuokinti kitus – ji atrado pavaduodama šiuos užsi-ėmimus vedusią draugę. Ne, visai nesiekiu į mamų dienotvarkes įtraukti dar vieno punkto, kad ir taip jau turėdamos ilgą darbų sąrašą nesijaustume įpareigotos ieškoti laiko vienatvei ar imtis įgyvendinti kilnesnius tikslus. Tiesiog noriu padėti mamoms naujai pažvelgti į savo gyvenimo prioritetus. Tik tiek.