10 laimingų mamų įpročių

Kai mes su Mere buvome dvylikos, šeštadienio rytais eidavome į arklidę, kur sena moteriškė prižiūrėjo mūsų šviesbėrius ponius, ir pasibalnojusios savo ristūnus leisdavomės į ilgas išvykas po aplinkinius miškus. Šeštadienis buvo mūsų mėgstamiausia diena. Merės ponis buvo romus ir nesiaikštijo, deja, to negalėjai pasakyti apie manąjį arklį. Ne kartą buvau išsviesta iš balno, o Merei tekdavo vaikytis mano arklį ir jį man parvesti. Jaučiau, kad esu prasta jojikė, tačiau Merė visuomet sakydavo, jog kaltas mano arklys. Jau tuomet ji mane besąlygiškai palaikė. Esu tikra, kad būdama dvylikos ji puikiai žinojo, jog jodinėja geriau už mane ir kad mano arklys nėra jau toks nevaldomas kaip man atrodė. Bet juk Merė buvo mano bendramintė, paslapčių saugotoja ir geriausia draugė. Ji visuomet sugebėdavo priversti mane jaustis patenkinta savimi ir gyvenimu. Be jos būtų buvę kur kas liūdniau.

Ir praėjus keturiasdešimčiai metų jos dėka vis dar jaučiuosi taip pat. Dažnai nebesusitinkame ir daugiau bendraujame feisbuke negu telefonu, tačiau mūsų šilti tarpusavio jausmai nė kiek neišblėso. Nuo tų laikų, kai mūsų šeštadieniai buvo nerūpestingai smagūs, išgyvenome skausmą dėl neišlaikytų stojamųjų egzaminų, geriausių draugų mirtis, vaikų gimimą, įvaikių atėjimą į mūsų šeimas. Mūsų tėvai paseno ir atsidūrė slaugos namuose arba mirė. Vienos iš mūsų vaikų ir įvaikių suteiktu džiaugsmu dalijamės abi. Kai pavyksta šnektelėti telefonu, kartais jaučiamės tarsi būtume dvylikametės, kartais – dvidešimt vienerių universiteto studentės, o kartais – penkiasdešimtmetės, kurioms širdyje – aštuoniasdešimt. Mes kartu išgyvenome tiek daug skirtingų gyvenimo laikotarpių, kad akimirksniu galime sugrąžinti viena kitą į bet kurį amžiaus tarpsnį. Merės balsas nukelia mane į nerūpestingo džiugesio dienas arba paguodžia, kai jaučiu, kad neištversiu iki dienos pabaigos. Gal tai visai ne jos balsas, o ji pati. Visus šiuos metus Merė buvo mano gyvenimo dalis, nes tokios jau būna tos draugės. Metai iš metų galime paguosti viena kitą, išklausyti, klausinėti ar išsiverkti. Nereikia būti tobuloms. Reikia meilės, bet net ir ją galima skausmingai prarasti, o baigiantis dienai mums, mamoms, iš tikrųjų reikalinga vien draugė, kuri galėtų tiesiog pabūti kartu. Jai būnant šalia, žinome, kad esame mylimos. Ramiai galime eiti miegoti, o kitą rytą nubudusios žinome, kad viskas bus gerai, nes ji – netoliese ir myli mus.

Tačiau draugystę, kuri taip natūraliai mus su Mere siejo vaikystėje, bėgant metams tapo vis sunkiau išsaugoti. Taip nutiko ne tik man, bet ir visoms mamoms. Kol vaikai maži, metų metais būname paskendusios darbuose, manydamos, kad daugiau laiko pramogoms, susitikimams su draugėmis ar net kelionėms atsiras tuomet, kai vaikai pradės gyventi savarankiškai. Deja, taip jau būna, kad bandant kažko atsisakyti, kad spėtume susidoroti su kasdieniais darbais, pirmiausia nukenčia draugai. Kai kada draugystė atrodo tarsi nebūtinas prabangos dalykas. Todėl susitikimus su draugais atidedame, o drauges atstumiame, nuoširdžiai tikėdamos, kad atsigriebsime vėliau.

Deja, daugelis to taip ir nepadaro. Laikas atsigriebti taip ir neateina. Mums senstant gyvenimas tampa vis sudėtingesnis. Turime rūpintis tėvais, sukti galvą, kaip apmokėti sąskaitas. Įsisukusios darbų rate nutolstame vienos nuo kitų. Kyla santuokos krizės, veide ima ryškėti raukšlės, kūnas pradeda bliūkšti. Gyvenime atsiranda vis kitokių neatidėliotinų darbų, kurie, mūsų įsitikinimu, yra svarbesni už draugus.

Nepasiduokime šiai iliuzijai. Mums reikia bendrauti su kitomis moterimis, jei norime dirbti produktyviau, mažiau nervintis ir išlikti sveikesnės. Parodykite mamą, kuri slapta nesibaimina, kad kiaurą dieną turės likti visiškai viena, ir tai bus ta moteris, kuriai nereikia draugų. Tokių paprasčiausia nebūna. Kodėl?

Mamos iš prigimties linkusios bendrauti. Pražystame galėdamos mylėti ir būti mylimos, kalbėti ir klausytis, matyti ir būti matomos. Kai kurios iš mūsų šį poreikį bendrauti patenkina šeimose, kitos – darbe arba užmezgusios romantiškus santykius ir susituokusios. Visa tai nepaprastai svarbu, tačiau taip mūsų bendravimo poreikiai iki galo lieka nepatenkinti, nes į tokius santykius įtraukti kiti asmenys pernelyg skiriasi nuo mūsų. Vyrai negali mums suteikti visapusiško bendravimo, kaip, be abejo, ir vaikai. Su bendradarbiais gal ir galime dalytis savo paslaptimis, tačiau darbe kylanti konkurencija ir įtampa gali tapti kliūtimi tvirtai draugystei.

Kai kurios iš mūsų jaučiasi vienišos, ypač kol vaikai dar maži, nes draugėms nelieka laiko. Ilgimės jų ir kartais jaučiame fizinę būtinybę pasimatyti, tačiau nepalankus popietinio pogulio metas, būtinybė derintis prie vienu automobiliu iš darbo grįžtančių bendradarbių ar įtemptas darbo grafikas palaidoja šias viltis. Kartais, ypač jei vienatvė trunka ilgai, neturėdamos galimybės bendrauti, pradedame mąstyti apie gilesnius savo išgyvenimus.

Vienatvė aitrina moters širdį, nes su vienatve pasąmonėje apsigyvena jausmas, kad nusipelnėme būti vienos. Vienišumo apimta mama daugiau ar mažiau būna įsitikinusi, kad yra nemėgstama ir nemylima. Ji per daug buka, kvaila, išsiblaškiusi ar nervinga, kad kažkas norėtų su ja bendrauti. Taip sutirštindama spalvas siekiu perteikti kai kurias kraštutines mintis, kurios dažnai sukasi moterų galvose, tačiau kurių jos niekada nedrįsta išsakyti garsiai. Apimtos tokių jausmų, jos atsiriboja nuo kitų moterų ir panyra į dar didesnę vienatvę. Nėra ko bandyti prisidėti prie žaidžiančiųjų tenisą, nes jos visos turtingos. Neverta eiti į skaitovų klubą, nes vis tiek nieko vertinga nepasakysiu. Nevesiu vaikų į žaidimų grupes, nes kitų vaikų mamos auklėdamos savo vaikus namie yra geresnės už mane. Ir mūsų vaizduotė neša mus vis tolyn ir tolyn. Vienatvė stumia mus į dar didesnę vienatvę ir labai greitai tvirtai įtikime, kad gyvenime geriau pasikliauti tik pačiai savimi, todėl ir toliau kapanojamės nerimo, nevilties ir kompleksų liūne. Iš visų sunkumų, kuriuos per savo gyvenimą patyrė Motina Teresė, vienatvę ji laikė sunkiausiu išbandymu. Jos teigimu, „baisiausias skurdas – tai vienatvė ir jausmas, kad esi nereikalingas“.

Todėl su vienatve turime kovoti iš visų jėgų. Draugai – tai ne prabanga, o būtinybė. Kaip ir mano bičiulė Merė, jūsų tikra draugė neatsisakys virti valgį jūsų šeimai, kai sergate, pasiūlys savo automobiliu visus jūsų bendradarbius nuvežti į darbą sugedus jūsų automobiliui, organizuos šventes gimus jūsų vaikams, sakys, kad atrodote puikiai net ir tuomet, kai nebegalėsite atsikratyti trisdešimties kilogramų gimus trečiajam vaikui, kartu su jumis įsirašys į svorio kontrolės grupę, nors jums, o ne jai reikia laikytis dietos, padės organizuoti jūsų tėčio ir galbūt (bet visai nebūtinai) net ir jūsų laidotuves. Ji – jūsų geriausia draugė ir niekada neleis jums panirti į tamsų vienatvės liūną. Draugystė – tai visai ne prabanga. Šiame skyriuje norėčiau papasakoti apie kelias man žinomas nuostabias draugystes ir vieną ypatingą draugę, kuri iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą. Skyriaus gale paaiškinsiu, kokiais trimis būdais galite išsiugdyti šį įprotį – nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės, siekite pusiausvyros santykiuose su draugėmis ir branginkite drauges labiau už save.

Draugai mus pralinksmina

Draugai, kurie į mūsų gyvenimą įneša juoko, nepastebimai skaldo šarvus, juosiančius mūsų širdis. Įskilimai virsta krateriais ir vieną dieną pamatome, kad mūsų širdis veržęs kiautas ima trupėti – tampame truputėlį jautresnės ir leidžiame sau pasijusti pažeidžiamomis. Toje vietoje, kur nelieka šarvų, į išlaisvintas mūsų širdžių kerteles plūsteli džiaugsmas.

Sunku juoktis, nesijaučiant lengvai ir džiaugsmingai. Ar galite patikėti, jog daugelis mamų nesąmoningai stabdo save, kad nepasijustų laimingos. Skamba neįtikėtinai, tačiau tai tiesa. Mamos, kurios aukojasi, saugo ir kankina save, visuomet būna labai rimtos, o jei gyvenime viešpatauja rimtis, džiaugsmui vietos nelieka, nes džiaugsmas nesuderinamas su rimtimi. Džiaugsmas – tai linksmybės ir nerūpestingumas, darantis mus pažeidžiamas. Pagalvokite apie tai. Ar kada nors turėjote draugę, kuri vengia juoktis? Daugelis iš mūsų turėjo. Gal ir jūs esate viena iš tokių mamų? Tokios moterys net akimirkai bijo pamiršti sunkias mintis ir jausmus, nes taip daryti nesaugu. Juokas verčia mus jaustis praradusiomis gebėjimą valdyti (net ir tuomet, kai nesikvatojame iš visos širdies).

Kiekvienai iš mūsų, mamų, reikia draugės, kuri mokėtų mus prajuokinti, kad galėtume leisti sau nors kiek atsipalaiduoti – pakankamai ilgai, kad nusimetusios savo apsauginį šarvą vidun įsileistume džiaugsmą. O džiaugsmo mums tikrai reikia… Tiek moterų kasryt nubunda jausdamos sunkumą krūtinėje. Gal tai nenumaldytas liūdesys ar verdantis pyktis dėl abejingo, grubaus ar neištikimo vyro, o gal tiesiog nuovargis giliai širdyje baiminantis ateinančios dienos? Jei esate viena iš tokių moterų, žinote, kaip saugotės džiaugsmo. Jam nėra vietos jūsų gyvenime. Jis gąsdina ir visiškai nesuderinamas su jūsų dabartine būkle. O dar būna ir tokių, kurios į juoką žvelgia kone prietaringai. Jei gyvenime vyrauja vien juodos spalvos, o jus kamuoja ištisiniai rūpesčiai, juokas reiškia, kad akimirkai turėsite išnirti iš šios tamsos. Tik jums baisu, kad viskas gali pradėti sprūsti iš rankų. Leidus rūpesčiams išnykti, iš naujo teks stengtis juos susigrąžinti, kad galėtumėte vėl jais gyventi. Juokas – tai rūpesčio priešprieša. Daugelis mūsų pasakytų, kad abu šie jausmai negali būti šalia emociniame žmogaus gyvenime. Iš tikrųjų jie yra ir turėtų būti šalia. Juokas – puiki atsvara rūpesčiams ir liūdesiui.

Mus mylinčios draugės žino, kad motinystė – tai keitimasis ir nuolatinis derinimasis prie pokyčių. Privalome išmokti virtuo-ziškai prisitaikyti, nes to iš mūsų reikalauja gyvenimas. Į mūsų gyvenimą vaikai ateina ir išeina, kartais sugrįžta, o kartais – ne. Kartais susitaikome su pokyčiais, tačiau paprastai pokyčiai sutrikdo mūsų gyvenimą, todėl darome viską, kad susigrąžintume ankstesnius laikus. Vis dėlto reikėtų suprasti vieną dalyką – nesugebėjimas priimti pokyčių sukelia skausmą, todėl šioje kovoje turime pasiduoti, o vienas iš geriausių būdų padėti su jais susitaikyti – pasitelkti juoką. Štai čia ir prireikia gerų draugių – reikiamu metu jos nepastebimai priverčia mus juoktis, kad bent kuriam laikui pamirštume skausmą ir gyvenimas taptų skaidresnis. Kai taip nutinka, pokyčiai nebeatrodo tokie skausmingi.

Raskite savo kompaniją

Kiekvienai moteriai reikia turėti savo kompaniją. Vėl prisimenu savo brangiąją draugę Merę Seiler. Ji tai žino. Būdama viena iš trijų dukterų, kurią užaugino vieniša mama, ji matė, kaip kartais jos mamai padėdavo kitos mamos − jos sunkiu metu mokėjo išklausyti ir palaikė tuomet, kai atrodė, kad ji visų apleista.

Merė taip pat žino, kad kiekvienai iš mūsų reikia savos kompanijos – ji tokią kompaniją turi. Suvokdama, kaip ši jai reikalinga, ji daro viską, kad tik visas drauges išlaikytų kartu. Vienu ar kitu metu dauguma mūsų jaučiasi pernelyg pavargusios bendrauti su draugėmis. Daug dirbame savo šeimos labui, ir kol vaikai dar maži, draugystes paliekame ateičiai. Deja, daugelis draugysčių nutrūksta ir mums dar nespėjus susivokti, tų nedidelių kadaise gal ir buvusių kompanijų užuomazgos sunaikinamos visiems laikams. Neleiskime, kad taip nutiktų. Įtikinkite save susirasti keletą gerų moterų, kurios taptų jūsų bendražygėmis. Bendraukite su jomis, kartais parašykite joms (ne elektroniniu paštu, o ranka rašytą raštelį) ir paaiškinkite, kad yra jums labai svarbios. Griebkite telefoną ir pačiauškėkite, net jei tam galite skirti vos penkias minutes per savaitę. Ir nepaleiskite tų žmonių, kuriuos priskiriate savo kompanijai, nes su amžiumi jų prireiks vis dažniau. O joms reikės jūsų. Kuo labiau artėjame prie „auksinio rudens“ amžiaus, tuo geriau suprantame, kad ne toks jau tas amžius ir auksinis. Vidurinio amžiaus laikotarpis – nelengvas, nes tenka rūpintis ir suaugusiais vaikais, ir senėjančiais tėvais. Jei turime tokių žmonių, kurie yra matę, kaip jūsų vaikai sveiksta persirgę vėjaraupiais, kaip jie baigia vidurinę mokyklą ar net kuria šeimą, jie nepaliks mūsų ir tuomet, kai mums jau teks rūpintis, kokius slaugos namus surasti demencija sergančiam mylimam tėčiui. Jos – dvi ar trys draugės, kurios visuomet mus brangino – padės mums žengti per šiuos nelengvus metus.

Maistas – tai draugystė

Mano mama savo meilę žmonėms parodo juos maitindama. Ji priruošia jiems daug skanaus maisto – mėsos patiekalų, paprastai su bulvėmis ir tamsiuoju padažu. Toks padažas dabar jau retenybė, galbūt dėl to, kad mažiau laiko praleidžiame virtuvėje, mažiau gilinamės į tai, kas guli mūsų lėkštėje, ir nebe taip uoliai raginame valgyti tuos, kuriuos mylime.

Daugeliui iš mūsų – mamų – maitinti žmones – tai parodyti savo meilę. Tais atvejais, kai mums per sunku reikšti jausmus, ypač jei esame apimtos liūdesio, slepiamės už puodų – kepame vištieną, smulkiname morkas, kočiojame tešlą. Štai ką daro draugės, norinčios nuraminti sužeistą mamos širdį. Ir kažkokiu stebuklingu būdu tai labai padeda.

Kai Lizos vyrui Bretui buvo diagnozuotas kasos vėžys, pirmiausia ji paskambino Betei. Ji prisimena, kad Lizos balsas buvo vos gyvas iš išgąsčio. Ir staiga vidury pokalbio neišvėrusi Liza ėmė kūkčioti. Betė girdėjo sunkų raudančios Lizos alsavimą ir pamena staiga pagalvojusi: „Neįsivaizduoju, kaip ji visa tai išvers su dviem mažais vaikais, iš kurių vienam – vos devyni mėnesiai, o kitam – pustrečių metų. Kas bus su vaikais? Bandžiau įsivaizduoti, kaip liūdna bus šiems dviem mažyliams augti be tėčio, tačiau dar labiau pagailo Lizos. Ji dar tokia jauna. Tokiam jaunam žmogui nereikėtų patirti tokių likimo smūgių.“

Pirmą kartą kalbėdama su Bete Liza negalėjo ir pagalvoti, ką jai teks išgyventi per ateinančius dvejus metus ir kokią neįtikėtinai puikią draugę ji turi. Būdama daugiau kaip dešimt metų vyresnė už Lizą, Betė žinojo, ką reiškia turėti mažų ir didesnių vaikų. Ji puikiai nutuokė, kokie sunkumai užgriūtų Lizą, jei tektų abu vaikus užauginti vienai. O turėdama medicininį išsilavinimą, Betė suvokė, ką reiškia Breto diagnozė, – žinojo, kad geriausiu atveju jam liko dveji metai, tačiau apie tai garsiai neprasitarė.

– Kad ir ką būčiau sakiusi, – niekas negalėjo numaldyti jos skausmo. Taip norėjosi padėti Lizai, Bretui ir jų vaikams mostelėjus milžiniška stebuklinga lazdele. Desperatiškai troškau, kad Bretas pasveiktų. Jaučiausi bejėgė ir ėjau iš proto. Tuomet ėmiausi to, ką visuomet darau, pajutusi, kad netenku nuovokos – pradėjau ruošti maistą. Darydama sausainius pusę tešlos suvalgiau. Mąsčiau, kad jei sausainiai padės nors kiek geriau pasijusti Lizai ir Bretui, gal geriau pasijusiu ir aš. Pritroškinau vištienos, iškepiau lazaniją ir buritos[2]. Priruošiau begalę maisto. Užšaldysiu ir pusę atiduosiu savo berniukams.

Bėgo savaitės, mėnesiai, ir netrukus Bretas ėmė jaustis vis prasčiau. Kartais išleisdavau Lizą prasiblaškyti, o pati rūpindavausi jos vaikais ir kalbėdavausi su Bretu. Tačiau pastebėjau, kad net ir būnant jos namuose, mane paslaptingai traukia orkaitė, ir man dar nespėjus susivokti, namai pakvipdavo saldžiais sausainėliais ar kitokiais gardėsiais. Įdomiausia, kad nesąmoningai jutau, jog vien namie ruošiamo maisto kvapas teikia optimizmo. Cinamono sausainėlių aromatas tikrai užgožia mirties dvelksmą. Sklindantys kvapai leidžia nors minutėlei įsivaizduoti, kad gyvenimas teka įprasta vaga. Galbūt tai ir visa paslaptis, tereikia įsivaizduoti.

Kai Bretui buvo likusios vos kelios dienos ir jis paskutinį kartą buvo išvežtas į ligoninę, Liza jo vieno neišleido ir išvyko kartu. O kas liko namie? Betė. Niekieno neprašyta ji tiesiog išdygo prie Lizos namų durų su daiktų krepšiu, pasiruošusi būti su vaikais tiek, kiek reikės. Ji tiesiogine prasme įsispyrė į Lizos šlepetes ir perėmė visus jos paliktus darbus, nes tam ir yra ypatingi draugai. Ji valė namus, žaidė su vaikais, guldė juos miegoti arba eidavo apsipirkti.

– Tomis paskutinėmis dienomis į parduotuvę eidavome dažnai, nes buvau apima maisto ruošimo manijos, – prisimena Betė. – Jaučiausi tokia bejėgė. Norėjau kuo labiau paguosti Lizą, tačiau nepadėjo jokie žodžiai, apkabinimai, gėlės – niekas. Net nežinau, ar ir maistas padėjo, tačiau žinau viena – maisto ruošimas mums leido pajusti, kad bent kažkuri gyvenimo dalis – galbūt būtinybė išgyventi – mus verčia eiti pirmyn. Mes visi privalėjome gyventi toliau. Štai ką maisto ruošimas reiškė mums.

Nedaugelis iš mūsų galėtų pasigirti turinčios draugių, kurios mus taip mylėtų. Likimo ironija, tačiau Liza buvo viena iš tų laimingųjų – na, bent jau draugystės prasme. Meilė, kurią Lizai parodė Betė, galbūt net ir išgelbėjo jai gyvybę, o nuostabių patiekalų ruošimas buvo neatsiejama ir tokia paprasta jos meilės išraiška.

Ne maistas, o geri ketinimai atneša ramybę. Kai nepadeda meilė, ateina eilė vištienos troškiniams. Tampa aišku, kad kol girdisi plaktuvo burzgimas ir kol kaista orkaitė, draugė su savo skausmu nepalikta viena. Ruošianti maistą rūpinasi ja, galvoja, kaip jai sekasi, kaip jaučiasi. Maistą ruošiančios draugės iš dalies susitapatina su kenčiančia mama, kad galėtų pasidalyti jos skausmą. Mama – mamai. Kol aš ruošiu, patikėk man savo rūpesčius ir aš padėsiu tau nešti šią naštą – štai kokia šio užsiėmimo potekstė. Negaliu būti tavimi, tačiau tam tikra prasme galiu tapti panaši į tave. Mus, mamas, vienija bendras siekis – ruošti maistą tiems, kuriuos mylime. „Dabar ruošiu tau, – tarsi sako ta draugė. – Įsivaizduosiu, kad esi su manimi ir kad galiu praskaidrinti tavo gyvenimą.“ „Tad įsileiskite mane“, – prašosi maistas.

Mano gyvenimą pakeitusi draugystė

Vienas iš nuostabiausių draugystės teikiamų džiaugsmų − ji juntama ir dideliuose, ir mažuose dalykuose. Jūs paruošiate troškinį sergančiai draugei, o vėliau ji atsidėkoja jums tuo pačiu. Tačiau kartais iš draugystės gaunate kur kas daugiau nei tikitės. Būtent taip ir atsitiko man susipažinus su Patricija. Pirmą kartą ją pamačiau per oficialius pusryčius, kuriuos kasmet vietos bažnyčia rengia savo parapijiečiams. Renginyje apsilanko verslininkai, pastoriai, moksleiviai ir benamiai. Tąsyk beveik būčiau praėjusi pro šalį jos nepastebėjusi. Ji buvo iš tų žmonių, į kuriuos sunku atkreipti dėmesį, nors, man atrodo, jai ir patiko tokiai būti. Ji ėjo iš bažnyčios virtuvės už būrelio kitų moterų ir laikėsi atskirai. Atkreipiau dėmesį, kokia miela jos išvaizda: gelsvai rudi banguoti plaukai, smėlinis vilnonis paltas ir jos eisena. Visa jos povyza, regis, buvo ramybės ir švelnumo įsikūnijimas. Žinoma, ji neatrodė nei apleista, nei benamė. Viena iš mano draugių man šnibžtelėjo, kad ji neturi namų, nes vyras, iššvaistęs jų pinigus, paliko ją dėl kitos moters. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.

Priėjau prie jos norėdama užkalbinti – jaučiausi nesmagiai, beveik drovėjausi. Mažiausiai, ko norėjau, tai priversti šią mielą vyresnio amžiaus moterį jaustis nesmagiai ar pati patekti į keblią padėtį.

– Patricija? – užkalbinau ją iš nugaros.

Ji atsisuko, ir mano nerimas išsisklaidė pamačius šiltą jos šypseną.

– Taip? – atsakė ji, atvirai žvelgdama man į akis.

– Mano vardas Megė. Tikriausiai manęs nepažįstate.

– Kaipgi, pažįstu, – atsakė ji, toliau artėdama prie durų. – Žinau, kas esate, nes gyvenu čia jau pakankamai seniai. Mano gydytoja atliko pas jus praktiką.

Nežinojau, kaip reaguoti į jos atvirumą, tačiau mačiau, kad ji žino daug daugiau negu parodo. Mes šnekučiavomės beveik dvidešimt minučių, man stengiantis pokalbį pratęsti kuo ilgiau, kad galėčiau pradėti kalbėti ne tokia malonia tema, dėl kurios ir nusprendžiau ją užkalbinti. Pagaliau ryžausi. Sukaupusi visą drąsą pakviečiau šią nepažįstamą moterį pagyventi savo namuose tiek, kiek jai atrodys būtina. Vos tik apie tai užsiminiau, buvau pasiruošusi išvysti išgąsdintą ir atsiprašinėjantį jos žvilgsnį, tačiau nutiko visai priešingai.

– Būtų puiku, – paprastai atsakė ji. – Siūlote rimtai? Juk turite mažų vaikų ir visai nenorėčiau jūsų apsunkinti.

Iš kur ji žinojo, kad turiu mažų vaikų? Pasijutau nejaukiai.

Mes susitarėme, kad atvažiuosiu jos pasiimti iš moterų pagalbos centro, kur ji tuo metu buvo apsistojusi. Po dviejų dienų į mašiną sudėjusi jos mažą asmeninių daiktų lagaminėlį ir krepšį, prikrautą jos vardu pažymėtų maisto prekių, parsivežiau ją į savo šešių kambarių būstą. Iš pradžių ketinusi pas mus praleisti tris savaites, ji prabuvo pusantrų metų. Jai išvykstant verkiau kaip vaikas.

Patricijai buvo šešiasdešimt penkeri, ji buvo keturių suaugusių vaikų mama, dirbo slaugytoja ir buvo viena iš šviesiausių ir švelniausių kada nors mano sutiktų moterų. Pas mus ji persikraustė todėl, kad neturėjo kur gyventi, tačiau ko jau ko, o gailesčio ji tikrai nekėlė. Ji buvo ištekėjusi daugiau kaip trisdešimt metų, kai jos vyras pradangino visas jų santaupas ir namus. Jis smarkiai gėrė, geresnį gyvenimą atrado jaunesnės ir turtingesnės moters glėby, todėl ir paliko Patriciją. Savo name ji gyveno tol, kol bankas jį areštavo, ir jai beliko stebėti, kaip visiškai svetimas asmuo iš varžytinių pardavinėja jos arbatos puodelių servizą, vaikų žaislus, kuriuos ji saugojo savo anūkams, naktinį stalelį ir visus kitus jos asmeninius namo kieme buvusius daiktus. Nenorėdama apsunkinti savo vaikų, ji autobusu nuvyko į moterų pagalbos centrą ir laikinai rado prieglobstį ten. Per visus mūsų kartu su ja praleistus metus teko daug girdėti apie jos nevykėlio vyro darbelius, tačiau pati Patricija apie tai niekada nekalbėjo. Tiesą sakant, apskritai niekada negirdėjau jos skundžiantis savo vyru, vaikais ar nepritekliumi.

Jai atvykus gyventi pas mus, mano vaikams buvo dveji, šešeri, aštuoneri ir dešimt. Laikėme du šunis, jūrų kiaulytę, du triušius, papūgą ir iš Madagaskaro pargabentą chameleoną, kuris gyveno mano dukters kambaryje. Tačiau jai atvykus mane apėmė neįprastas jausmas. Labai uoliai, kone perdėtai stengiausi rūpintis savo vaikais. Ji viską matė, girdėjo mūsų tarpusavio pokalbius, stebėjo, kaip skiriu vaikus įvykus peštynėms. Nieko nesakė, tačiau visuomet buvo greta – laikėsi atokiai ir tyliai viską stebėjo. Kalbėjo labai mažai ir nuolat buvo užimta visokiais namų ruošos darbais. Niekada jos neprašiau padėti išimti ar sulankstyti skalbinius, bet man ir nereikėjo to daryti. Juk ji buvo mama ir pati žinojo, ką reikia daryti, ir tą darė.

Vos po kelių savaičių visa mane kausčiusi įtampa atslūgo. Supratau, kad ir ji yra skyrusi savo susipešusius vaikus, kartais, jiems tapus nevaldomiems, net ir pliaukštelėdavo, netekusi kantrybės. Tačiau mano nejauki savijauta dingo daugiausia dėl to, kad Patricija buvo toks žmogus – ji leido man suprasti, kad nesiruošia manęs nei teisti, nei kritikuoti. Ji tiesiog buvo dėkinga draugė.

Kartais mūsų pusryčiai tęsdavosi be galo ilgai, o mes tiesiog sėdėdavome prie stalo ir kalbėdavomės. Gerdavau stiprią kavą, bet nieko nevalgydavau, o ji gerdama arbatą kasdien užkandžiaudavo avižų dribsniais, sumaišytais su žaliais smulkintais brokoliais. Vieną rytą išsiaiškinau, kodėl ji valgė šį keistą patiekalą. Jos abi akys buvo pažeistos geltonosios dėmės degeneracijos. Iš savo gydytojo ji sužinojo, kad brokoliuose esantis vitaminas E stabdo ligos progresavimą.

Per visus mūsų kartu praleistus mėnesius ji įtikino mane kasdien valgyti vaisius ir pakirpti plaukus dažniau negu dukart per metus. Aš aiškinau jai apie savivertę, mokiau nekreipti dėmesio į buvusio sutuoktinio priekaištus ir mokiau kovoti už save. Ji niekada man neprieštaraudavo, tik linktelėjusi galvą nusišypsodavo.

Kai mano vaikai pradėdavo kelti pykčio scenas, atsikalbinėti arba bandydavo išsisukti nuo darbų, Patricija nieko nesakydavo, tik šypsodavosi. Jos motiniška išmintis glūdėjo jos santūriam elgesy. Jie niekada nebruko savo patarimų, jei jos neprašydavau. Net jei ir patarinėdavo man, tai tik konkrečiai, mintis reikšdavo meiliais ir maloniais žodžiais. Ji niekada nesistengė manęs įžeisti.

Vežiodavau ją į gydytojų konsultacijas ir į autobuso stoteles. Ji skaitydavo mano vaikams knygeles ir juos maudydavo. Jiems ėmus verkti vidury nakties, dažnai nuskubėjusi į jų kambarius Patriciją jau rasdavau sėdinčią prie jų lovų ir niūniuojančią. Švęsdavome viena kitos gimtadienius, veždavau ją į Siersą pirkti naujų drabužių arba į grožio saloną pas kirpėją. Vieną rytą per savo gimtadienį nubudusi ant tualetinio staliuko radau mažytę kartoninę dėžutę, pilną sulankstytų popieriaus skiautelių. Kiek-viename lapelyje Patricija ranka buvo ką nors parašiusi, pavyzdžiui, „Niekada nepamiršk, kaip stipriai esi mylima“ arba „Esi nuostabi mama“.

Galų gale Patricija susirado butą pagyvenusių žmonių apgyvendinimo komplekse ir pradėjo ruoštis išvykti į savo naujus namus. Man plyšo širdis, tačiau žinojau, kad jai reikia savo erdvės. Pagalvojau: kadangi ši vieta yra vos už puskilometrio nuo mano namų, galbūt ir toliau galėsime kartu pusryčiauti. Žinoma, gyvenimas tokius planus pakoreguoja savaip, ir mums retai, gal vos keliskart, pavyko naują dieną pradėti kartu. Išvykus jos gyvenimas pradėjo tekėti atskira vaga, nors mes susitikdavome kiekvieną savaitę.