Mažoji anglė Paryžiuje

Skiriu ponui Varliui ir Buožgalvėlei

Prologas

Staiga pabundu po trijų ar keturių valandų alkoholyje įmirkusio miego. Praėjusios nakties įvykiai susilieja, pamažu išryškindami labai aiškų gėdingą vaizdą, ir aš pajuntu, kad negaliu nė krustelėti – esu paralyžiuota kaltės jausmo.

Buožgalvėlė, mūsų dukrelė, dainuoja. Vos girdimas gailus murmėjimas „ma-ma-ma-ma-ma-ma…“ sklinda koridoriumi iš jos miegamojo į mūsiškį. Nesulaukęs atsako jis vis garsės ir darysis atkaklesnis, o stiprumas pakils staigiu crescendo. Kažkuriam teks atsikėlus nueiti ir parsinešti jos šiltą miegu kvepiantį kūnelį į mūsų lovą. Šią užduotį pasimėgaudama atlikčiau bet kurią kitą dieną.

Mano aimana ir protestą skelbianti ranka, kuria užsidengiu veidą, saugodamasi nuo kambarin pro medines žaliuzes besiskverbiančios šviesos, sulaukė geidžiamos reakcijos. Lova girgžteli, kai ponas Varlius pasikelia iš jos ir nė žodžio netaręs nukiūtina link Buožgalvėlės kambario. Jo tyla slepia daugiasluoksnį pasmerkimą. Kad iki paryčių negrįžau namo. Kad parėjau tokia įkaušusi, jog niekaip negalėjau rakto įtaikyti į spyną. Kad aiškiai nebūsiu tinkamos būsenos vilkti save į darbą.

Girdžiu sugrįžtančius žingsnius ir po kelių akimirkų nekantrūs piršteliai jau plėšia mano ranką nuo veido, o pora pilkšvai mėlynų akių klausiamai žiūri į mane.

– Maman?

Motiniškos meilės banga užplūsta mane, bet aš kovoju su savimi, kad nečiupčiau dukrelės į glėbį, nepasislėpčiau priglaudusi veido prie jos sprandelio traukdama į save pienu atsiduodantį, tyrą kvapą.

– Mamytei baisiai, baisiai skauda galvą, – silpnai numykiu ir pasisukusi ant šono paslepiu savo iš gėdos degantį veidą vėsioje pagalvėje.

Bet jokio skausmo nejaučiu, bent jau fiziškai. Esu paprasčiausiai apimta siaubo, paklaikusi nuo minties apie tai, kokią suirutę ketinu sukelti mūsų mažytėje šeimoje. Nusigandusi, kad tai, ką sau mintiju, galima kažkaip įskaityti mano veide: tarsi iš skaisčiai raudonų raidžių, šviežiai išdegintų kaktoje.

Ir vis dėlto, nepaisant visko, kiekviena mano kūno ląstelė jau vibruoja aukštesniu dažniu. Jaučiu, kaip venomis pulsuoja kraujas, o rankų plaukeliai net pasistiebę. Mano baimė – baimė nerti stačia galva į nežinomybę – persmelkta svaigaus pakylėjimo. Niekada gyvenime nesijaučiau tokia kalta ir taip svaigulingai gyvybinga.

Guliu nekrustelėdama, kol ponas Varlius pasipiktinęs vaikšto po butą, nepasijudinu padėti net išgirdusi, kaip jis rengia Buožgalvėlę, rengiasi pats, paskui į jos dubenėlį beria sausų pusryčių.

Laukujės durys dar nespėja užsitrenkti jiems išėjus, o aš jau nenustygstu iš noro įsijungti kompiuterį. Nuo žodžių raizgalynės sukasi galva ir nekantrauju juos išlieti savo virtualiam dienoraščiui, kol dar švieži, ryškūs, nepasenę.

PIRMAS SKYRIUS

Pirmieji žingsniai

Tą dieną, kai internete susikūriau anoniminį dienoraštį, slapyvardis petite anglaise savaime šovė man į galvą ir atrodė toks tinkamas, toks natūralus, kad jokio kito nė nesvarsčiau.

Jei paklaustumėte bet kurios anglės merginos, kada nors gyvenusios Prancūzijoje, neabejoju – ji jums prisipažintų bent kartą kitą buvusi pavadinta petite anglaise. Šiame kreipinyje daug paslėptos prasmės: meilumo gaidelė leidžia suprasti, kad anglaise – šis tas daugiau nei „anglė“, greičiau meili anglė, o užuomina į gundymą teikia jam ir seksualumo, ir prisideda prie paplitusios nuostatos, kad anglės merginos lengvai suviliojamos.

Bet man visada atrodė žavus kitas tokio kreipinio prasmės klodas: šie du žodžiai grakščiai apibendrina mano įsivaizduotą svajonių gyvenimą. Petite anglaise: prancūzaite virtusi anglė mergina, kurios angliškasis gyvenimo variantas perteiktas prancūzišku stiliumi.

Kurdama slapyvardį leidau sau nubraukti artikelį la, kuris pagal taisykles priklausytų būti rašomas prieš posakį, taigi Petite tapo mano vardu, o Anglaise – pavarde. Dar keli spragtelėjimai užgaidai patenkinti, ir štai – mano naujasis alter ego užgimė.

Visai nesunku suprasti, kodėl šis pseudonimas taip lengvai man ėmė ir prilipo. Bet užbėgdama už akių pabandysiu paaiškinti, iš kur pirmiausia atsirado taip giliai įsišaknijęs troškimas tapti petite anglaise. Kas galėjo priversti merginą, nė burnoje neturėjusią tikro croissant1, aukštyn kojomis apversti visą savo gyvenimą? Merginą, kuriai retą vasarą atostogauti tekdavo kur nors už Didžiosios Britanijos krantų, o šeimos šaknys tvirtai išsikerojusios Jorkšyro grafystėje? Kas privertė mane susižavėti mintimi stačia galva nerti į svetimą kalbą ir kultūrą? Ir savo tikslu paversti būtent Prancūziją?

Gimus Buožgalvėlei praleidau bemiegę naktį gimdymo palatoje, įdėmiai žvelgdama į juodas kūdikiškas akis ir bandydama susitaikyti su nenuginčijamu faktu, kad į mane žiūri tikras žmogus, o ne mažytė pono Varliaus, mano ar mudviejų abiejų kopija. Nuo pat gimimo ji atrodė žinanti, ko nori, ir aš suvokiau, kad negalėsiu nė įsivaizduoti jos pasirinktų gyvenimo kelių. Bet jei pakankamai atidžiai stebėsiu besiskleidžiantį mažylės gyvenimą, galbūt pavyks pamatyti kelrodžius ženklus, iš kurių suprasiu, kuo ar kokia ji taps. Nes kai pažvelgiu atgal ir pasikapstau savo pačios praeityje ieškodama užuominų, kurias galiu suprasti tik dabar, žiūrėdama iš perspektyvos, išlenda daug įtaką dariusių faktų. Reikšmingos akimirkos, trumpi jausenos prisiminimai, sudėliojus vieną po kito atvestų mane būtent ten, kur šiandieną esu: iš prancūzų kalbos pamokų į Prancūziją, Paryžių, kur ir tapau Petite Anglaise.

Nuolat besikartojanti vaikystės fantazija ilgai buvo vienas iš mano būdų pabėgti. Kai mūsų automobilis riedėdavo greitkeliu, aš, įsitaisiusi sėdynėje už tėčio ir ankštame tarpe nepatogiai surietusi kojas, nuo važiavimo bloguojančiu skrandžiu, užmerkusi akis regėdavau vaizdus. Užsidengusi ausis, kad negirdėčiau greta ant užpakalinės automobilio sėdynės besipešančių jaunesniųjų sesučių, įsivaizduodavau, kaip bėgu. Regėdavau save skuodžiančią kviečių laukais, kertančią žmonių sodus, šokančią per akmenines sienas ir upokšnius.

Atrodė, lyg būčiau norėjusi kažkur pabėgti, tik tada dar nežinojau kur. Savo svajose aš bėgdavau lygiagrečiai su mūsų automobiliu. Tačiau bėgdama neturėdavau tikslo.

Praėjus kelioms dienoms po dvyliktojo gimtadienio, vilkėdama tamsiai mėlyną pradinės Mil Maunto mergaičių mokyklos uniformą, kurios nailoninis kelius siekiantis sijonas net spragėjo įsielektrinęs, vilčių kupina įsitaisiau palėpėje įrengtame kabinete. Daugelio kartų graffiti išmargintas medinis suolas buvo neįprastai pasviręs, todėl turėjau labai atsargiai pasidėti parkerį, kad šis nenuriedėtų ant grindų. Klasėje pasirodžiusi ponia Barklei ant lentos užrašė savo vardą – kai išvydau aiškiai angliškos kilmės pavardę, mano entuziazmas akimirksniu išblėso. Bonjour tout le monde! – gyvai pasisveikino ji, ir šitaip prasidėjo pirmoji mano gyvenime prancūzų kalbos pamoka. Atsiverčiau sutepliotą vadovėlį, kuriam lemta būti mano vedliu dar daugelį metų, pasitaisiau ant nosies neklusnius akinius ir kibau į pirmąjį puslapį.

Prancūzija. Štai kur link reikia sukti savo lekiančias kojas, štai už ko kabinti savo svajas: tokia kerinti, egzotiška, taip kankinamai arti. Ir visai nesvarbu, kad mokykloje prancūzų kalbos pamokos tebuvo viso labo nesibaigiantys dialogų kartojimai ir veiksmažodžių asmenavimas. Ir nesvarbu, kad niekada nesu nė ragavusi croissant, o mano kojos Prancūzijos žemės nepalies dar septynerius kankinančius metus. Sėdėdama mokyklos kalbų kabinete numeriu pažymėtoje kabinoje, gremėzdiškoms ausinėms blokuojant visus angliškus garsus, užsimerkiau ir apsimečiau, kad iš tiesų esu tenai. Taip troškau suvalgyti tuos du šimtus gramų pâtè, kurio man buvo liepta nupirkti bakalėjoje, ir pasiteiravus praeivio – būtinai pagyvenusio vyriškio su berete – kelio, aplankyti bažnyčią arba miesto rotušę.

Ecoutez, puis répétez! – pasigirsdavo balsas traškančiame įraše prieš kiekvieną užduotį. Klausykite, paskui svajokite! – būtų skambėję taikliau. Aš beviltiškai ir nepaaiškinamai įsimylėjau prancūzų kalbą, o kartu ir visą Prancūziją. Net ir dabar nesugebėčiau pasakyti kodėl.

Ir tik vasarą prieš savo aštuonioliktąjį gimtadienį pagaliau Jorko geležinkelio stotyje sėdau į autobusą, vežantį į Hitrou oro uostą, iš kurio turėjau išskristi į Prancūziją. Pamojusi nerimaujančiai mamai kelis kartus giliai įkvėpiau, kad nuraminčiau pilve pašėlusiai sparneliais plazdenančius drugelius. Negalėjau patikėti, kad štai aš iš tikrųjų skrendu. Virpančiais pirštais atsisegusi krepšį dvidešimtąjį kartą pasitikrinau, ar vietoje pasas su jame įkištais bilietais, kuriuos pirkau už pinigus, gautus šeštadieniais nešiojant arbatą su grietinėle stipriai išsikvepinusioms senoms ponioms. Metų metus karštai ginčijausi su tėvais kaskart, kai tik iškildavo aitrus klausimas dėl prancūzų mainų programos, ir piktinausi jų nenoru palengvinti mano dalią. Tačiau veltui – jie negalėjo išsižadėti savo būgštavimų namuose priimti svetimšalį. Bet dabar – pagaliau – buvau pakankamai suaugusi pati spręsti savo gyvenimo klausimus. Ši kelionė į Lioną turėjo būti mano krikštas.

Ištisas dvi savaites gyvensiu pas Florenciją ir jos tėvus. Miegosiu lovoje su prancūziškais patalais. Prie jų stalo valgysiu prancūziškus patiekalus, šluostysiu lėkštę gabalėliu traškios prancūziškos baguette – visai kaip garsaus prancūzų rašytojo Panjolio, kurio knygas rydavau su pasigardžiavimu, herojai ar galybės subtitruotų filmų, kurių rasdavau vietos filmų nuomos krautuvėlėje, aktoriai. Kalbėsiu prancūziškai, ir tik prancūziškai, kasdien, visas dvi savaites. Aštuonis mėnesius rašiau ilgus, stropiai ir meistriškai gudrybių pripintus laiškus Florencijai, už kurios adreso klasėje besimėtančiame Cartable žurnale, susirašinėjimo draugų skiltyje, netyčia užkliuvo akis, vildamasi vieną dieną sulaukti kvietimo. Į mano laiškus Florencija visada atsakydavo prancūziškai. Kaip ir aš, ji kraustėsi iš proto dėl grupės The Cure, o nuotraukoje, kurią iš jos gavau, rusvas akis buvo riebiai apsivedusi tamsiu pieštuku, visai kaip Robertas Smitas. Duobutės jos skruostuose, strazdanėlėmis pabarstyta nosis ir paniurėliškas įvaizdis, kurį taip stengėsi palaikyti, atrodė keistai, bet žaviai. Ir štai pagaliau ją pamatysiu. Buvau pasiruošusi pamilti Florenciją ir tikrovėje.

Kai pagauta drovumo, kuris ankstyvoje paauglystėje man buvo tikra rykštė, išsivežiau lagaminą iš atvykimo salės, pripuolė darbinius šortus mūvinti mergina.

– Ket-rina! – sušuko ji. – C’est bien toi?

Aš linktelėjau lyg liežuvį prarijusi, gėrėdamasi prancūziška savo vardo skambesio reinkarnacija. Kaip gražiai jos lūpose skambėjo angliškoji „Katerina“!

Florencija buvo kur kas mažesnė, nei įsivaizdavau, o kai pasilenkė man prie skruosto įteikti pirmojo mano gyvenime prancūziško bise, jos plaukai stipriai atsidavė cigarečių dūmais. Jos akcentas buvo nė kiek nepanašus į tuos, kuriuos buvau girdėjusi per klausymosi pratybas mokykloje, todėl dar ilgą laiką meldžiau jos viską kelis kartus man iš lėto pakartoti. Slapčia vyliausi, kad ji išmokys mane vietinio autentiško slengo, kurį išgirdę mano mokytojai netektų amo, o klasės draugai sprogtų iš pavydo.

Sutikimo komanda, kurią su savimi į oro uostą atsitempė Florencija, papasakojo man viską, ką turėjau žinoti apie nutrūktgalvišką jos gyvenimo būdą. Komandą sudarė buvęs vaikinas ir du jaunesnieji broliai, tačiau jokia transporto priemonė į sąstatą neįėjo. Kiek sugebėjau suprasti, buvo ketinama važiuoti autobusu iki greta esančio miestelio pašto, kur dirbo vyresnėlis brolis. Jei jis būsiąs ten, pavešiąs mus, o jei ne – susistabdysime pakeleivingą automobilį ir juo nuvažiuosime iki jos miestelio. Florencijos tėvas, našlys, dirba vakarinę pamainą vietos dešrelių fabrike ir iki vakarienės namie nepasirodys.

Iškėlusios nykščius mudvi su Florencija stovėjome kelkraštyje, ant žolės, o berniokai, gerokai atsilikę, mindžikavo su mano gremėzdišku lagaminu – kad nenubaidytų mūsų sėkmės. Dėkui Dievui, dabar manęs nemato tėvai, – pamaniau ketindama keberiotis į nepažįstamo prancūzo automobilį, grasindamasi tapti nuolat linksniuojamu pavyzdžiu, perspėjimu būsimoms mainų programų dalyvių kartoms. Pamenat tą anglę? Na tą, kuri savo gyvenimą baigė sukapota į gabalėlius ir sukimšta į dešreles?

Tačiau jei koks pavojus ir buvo, tą akimirką tikrai nesukau sau galvos. Visomis juslėmis ryte rijau mane supančią aplinką: ne ta kelio puse dardančius automobilius su keistomis numerių lentelėmis, energiją, su kuria kalbėdami Florencijos broliai imdavo mojuoti rankomis, alkūnėmis ir net pečiais, svetimą jų kalbos melodiją ir tūkstančių mus supančiuose krūmynuose išsislapsčiusių cigales čirpsėjimą. Buvau tokia užsiėmusi, kad iš karto nė nepastebėjau, kai vienas automobilis pristabdė ir sustojo dulkėtame kelyje.

– Ket-rina, réveille-toi! – riktelėjo Florencija, paėmusi mane už rankos ir prikėlusi iš svajų. – Jis sustojo, turime eiti! – Ji numetė pusiau surūkytą cigaretę, meistrišku judesiu sutrynė guminiu sportbačio padu į dulkėtą grindinį ir pasilenkė prie praviro automobilio lango šnektelėti su vairuotoju. Po netrumpai trukusių derybų įkėlėme manąjį lagaminą į bagažinę, o pačios su vienu iš brolių sutūpėme ant užpakalinės sėdynės.

– Et les autres? – paklausiau kapota prancūzų kalba, rodydama į likusius draugus.

– Ak, dėl jų nesijaudink, – abejingai gūžtelėjo pečiais Florencija. – Jie patys ką nors susistabdys.

Automobilis nukūrė, o aš akimis siurbiau kiekvieną kelio ženklą, kiekvieną geltoną pašto dėžutę ir kiekvieną parduotuvės, pro kurią važiavome, vitriną. Jaučiausi tarsi patekusi į savo prancūzų kalbos sąsiuvinį. Viskas buvo taip svetima ir kitoniška, kaip ir troškau. Vis dėlto, nors viskas aplink ir alsavo nesupainiojamu prancūziškumu, dalelė manęs čia jautėsi kaip namuose. Norėjau džiūgaudama apkabinti save: aš iš tiesų tarpstu iš malonumo krisdama iš konteksto – visai kaip ir svajojau.

Po trejų metų, kai man bebaigiant antrąjį studijų kursą universitete „metai užsienyje“ tapo karščiausia pokalbių tema, niekada nevadinau jų šitaip. Man tai turėjo būti „metai Prancūzijoje“, o jiems baigiantis – keli mėnesiai Vokietijoje, dėl šventos ramybės atiduodant duoklę programos reikalavimams. Užpildžiau prašymo formą, pageidaudama dirbti anglų kalbos assistante, ir nesukau galvos, kuriame Prancūzijos krašte atsidursiu, nors Paryžiaus neminėjau. Mane, provincijos mergaitę, didmiesčio mastai ir sostinės gyvenimo įtampa baugino. Norėjau nuvažiuoti aplankyti, tikėjausi, kad galiausiai gyvenimo kelias ten mane nuves, bet dar nebuvau visiškai pasirengusi Šviesos miestui2. Gavau paskyrimą į lycée nykiame, neįkvepiančiame Ivtò prekybos mieste, asketiškame Normandijos regione, kur kelias valandas per savaitę turėjau „mokyti“ šnekamosios anglų kalbos grupeles abejingų džinsuotų paauglių. Bet darbas, kurio labiausiai nemėgau, buvo tik priemonė pasiekti tikrąjį tikslą. Man terūpėjo tik tai, kad ištisus devynis mėnesius praleisiu Prancūzijoje.

Mano namais tapo mažytis kambarėlis pastogėje, netoliese esančiame Ruane – jį nuomojausi iš mokytojos ir pianinų derintojo jos vyro, kurį retai tematydavau. Pirmas savaites ir mėnesius daugiausia laiką leidau su kitomis anglėmis assistants prirūkytose kavinukėse – sėdėdavome sugrubusiomis rankomis apgniaužusios garuojančio karšto šokolado puodelius, sielvartaudavome dėl paliktų vaikinų ir pamėgdžiodavome juokingai iškraipytą savo mokinių, o retkarčiais ir jų mokytojų, anglų kalbą. Patirtis toli gražu neatitiko to, ką įsivaizdavau – užuot visa galva pasinėrusi į vietos kalbą ir kultūrą, čia aš visą dieną kalbėdavau savo gimtąja kalba su mokiniais, o baigusi darbą smūksodavau su būreliu anglaises bičiulių.

Vieną rudens šeštadienį mudvi su Klera, mano drauge angle, atsargiai vaikštinėjome miestelio centro pėsčiųjų gatvelėmis, bijodamos paslysti ant klastingai šlapiais vario spalvos lapais pridengtų grindinio akmenų. Stabtelėjusios prie gatvės prekeivio vežimėlio šalia Gros Horloge3nusipirkome garuojančių šokoladu perteptų blynelių, kurių riebalai sunkėsi pro plonytį vyniojamąjį popierių. Tik spėjau atsikąsti pirmąjį kąsnį, kai Klera sąmoksliškai man kumštelėjo ir parodė į aukštą bernioką, kuris kartu su keliais žemesniais draugais artinosi prie mūsų, vesdamasis už pasaitėlio didžiulį vilkšunį.

– Pameni tą anglų kalbos mokytoją, kuris praėjusią savaitę pasikvietė mane vakarienės su savo šeima? – paklausė ji ir baigė kramtyti kąsnį blynelio. – Čia jo sūnus Janas, ana štai ten. Neblogai atrodo, tiesa?

Pakėlusi akis išvydau liesą vaikiną – aiškiai studentą – išsišovusiais skruostikauliais, romėniška nosimi ir niūriai tamsiais paakiais po melsvai žaliomis akimis. Vilkėjo ilgą tamsiai pilką paltą, kuris dar labiau pabrėžė jo ūgį. Paltą buvo užsitempęs ant šviesių džinsų ir pull camioneur – megztinio su užtrauktuku. Tais metais, lyg privaloma tvarka, taip rengėsi visi prancūzai vyrai. Staiga susigriebiau ir ėmiau melsti, kad tik nebūčiau šokoladu išsiterliojusi lūpų. Janas ne šiaip išvaizdus vaikinas – jis buvo tikras gražuolis. Aukštas, tamsiaplaukis, melancholišku žvilgsniu, o visų svarbiausia, labai prancūziškas. Tą akies mirksnį trukusią sekundę pamaniau, kad jeigu Janas manęs panorėtų, mano namie paliktas vaikinas iš universiteto – iš akių ir iš širdies – taptų istorija. Nes prieš pat nosį stypsojo subjektas, dėl kurio vertėtų persikūnyti į prancūzaitę – toks geidžiamas bilietas į prancūzišką gyvenimą.

Kelias kitas savaites dažnai matydavau Janą su Klera ir kitomis assistantes, tapdavau neapsakomai drovi jam esant šalia, juo toliau, juo labiau svaigau dėl jo. Ar tik iš didelio troškimo man taip atrodė, ar iš tiesų jis nuolat išskirdavo mane iš kitų – kad ir kaip taikinį savo pokštams, o gal tai reiškė, kad ir aš kritau jam į akį? Mūsų kelionė į Paryžių su Klera, Janu ir šutve jo draugų pagaliau buvo puiki proga tai išsiaiškinti. Ir tą akimirką, kai Ruano stotyje mums įsėdus į traukinį jis įsliuogė į vietą šalia manosios, supratau – mano instinktai nemelavo.

Mudu bučiavomės prieblandoje, ant plytelėmis klotų grindų draugų bute, tarp snaudžiančių, miegmaišiuose susisupusių ir mumijas primenančių bičiulių. Aš jaučiausi pakylėta. Prancūzas vaikinas, toks seksualus ir egzotiškas – mano. Žavėjausi išraiškingu jo veidu, kai kalbėdavo savo gimtąja kalba, ekspresyviai gališkai gūžčiodamas, – kiekvienas smulkučių pečių kryptelėjimas atrodė toks iškalbingas. Žavėjausi, kaip paprastai sugeba per kelias sekundes paruošti maisto – sumetęs produktus patiekdavo nuostabiausią namie ruoštą vinaigrette. Sulig kiekvienu bučiniu ir kiekviena vakariene jo tėvų namuose aš vis artėjau prie savo tikslo – susisukti sau jaukų lizdelį Prancūzijoje, paversti ją savo namais.

Kai pirmą kartą pasilikau nakčiai, sumetėme negudrų pasiteisinimą: užsitęsusi vakarienė pas draugus, komendanto valanda mano nuomojamuose namuose. Apkvailinti nieko nepavyko, bet Jano tėvai priėmė žaidimo taisykles. Kitą rytą į virtuvę kavos sliūkinau palei sieną iš gėdos nudelbusi akis į žemę, užsimetusi tik pasiskolintus marškinėlius, kurie, Jano tikinimu, atrodė kuo padoriausiai, nors jaučiausi visai atvirkščiai. Jano tėvas sėdėjo savo mėgstamiausioje kėdėje ir apsimetė skaitąs Libération, bet iš to, kaip sušlamėjo laikraštis man praėjus, supratau, kad mano nejaukumas buvo pastebėtas.

– Alors, c’était comment hier soir? – paklausė jis, žibindamas akimis viršum laikraščio. Mano skruostai suliepsnojo. Kaip praėjo mūsų vakaras? Nejaugi jis iš tiesų tardo mane apie savo sūnaus gebėjimus lovoje? Esu tikra, kad net liūdnai savo palaidumu garsėjančioje Prancūzijoje tai nėra įprastas tėvų klausimas? – Le dîner, je veux dire, bien sûr, – pridūrė jis, lyg norėdamas parodyti, kad jei nusprendžiau kitaip, tai tik mano pačios klaida. Bet paskersavusi į Janą ir išvydusi jo kvailą šypseną supratau, kad tėvo potekstė neatsitiktinė.

– Turėjau labai malonų soirée, ačiū, – atsakiau vis dar neatitraukdama akių nuo Jano. Kažkas jo žvilgsnyje mane padrąsino, privertė akimirkai pamiršti drovumą. – Esu įsitikinusi, kad laiką kuo puikiausiai praleidome visi, – pridūriau ir pamėginau išlaužti dviprasmišką šypseną.

Jano tėvas šnirpštelėjo slopindamas juoką.

– O ji pagauli, tavoji petite anglaise, – tarė tarsi pats sau, tačiau prielankiu balsu.

Grožėjausi savo naujojo vardo skambesiu ir nuo to laiko išdidžiai lyg medalį jį nešiojau.

Kai praėjus metams gavau paskyrimą į Sorbonne Nouvelle – varganą tikrojo Sorbonos universiteto giminaitį, įsikūrusį septintojo dešimtmečio statybos abejotino žavesio pastate – pamaniau, kad tokia sėkmė neįtikėtina, beveik fatališka. Visą savo studijų universitete laiką man pavyko nesidairant į šalis šiaušti tiesia vaga pirmyn, link savo Šventojo Gralio – Prancūzijos – nestabtelint nė pagalvoti apie tikrą karjeros planą. Mokytojos darbas, įkritęs man tiesiai į glėbį, kai dar niekas iš mano kurso draugų darbo nė nebandė ieškoti, buvo puikus vengimo mechanizmas. Jo dėka aš ne tik atsidursiu Paryžiuje, bet ir turėsiu ištisus metus kitam ėjimui apmąstyti. O kai mano universitetui kitąmet nepavyko surasti nė vieno kandidato, kurį galėtų atsiųsti, – tokia padėtis juos ištiko pirmą kartą, – vienų metų sutartis su patogiu elastingumu buvo pratęsta iki dvejų metų.

Vieną ankstyvą rugsėjo rytą Eurolines kompanijos autobusas išleido mane neįmanomoje apsakyti automobilių aikštelėje, jeigu gerai pamenu, kažkur netoli La Furš stoties, į šiaurę nuo Kliši aikštės, nors tada miesto geografiją tik blankiai tenumaniau. Aš nedvejojau – užsimečiau kuprinę ant pečių ir nėriau į artimiausią métro stotį, kur įsikniaubiau į savo žemėlapį. Pirmiausia tai, kas svarbiausia – turiu susirasti, kur gyventi. Studentų bendrabutyje prie Denefe Rošro turėjau užsisakiusi kambarį savaitei, bet tiesiu taikymu patraukiau prie Amerikos bažnyčios Orsė krantinės gatvėje esančios skelbimų lentos, nukabinėtos ranka rašytų skelbimų apie studentams nuomojamus kambarius – man buvo pažadėta, kad ten tikrai išsirinksiu. Važiuodama link Almos tilto, vieną po kito keisdama požeminius traukinius, perkirtau miestą, tematydama vien savo atspindį jų languose, ir jutau, kaip iš nerimo smilkinyje tvinkčioja vena. Pasiekusi savo kelionės tikslą užsiropščiau betono laiptais į viršų, markstydamasi nuo akinamos dienos šviesos.

Pirmiausia išvydau viršum krantinę juosiančių gyvenamųjų namų ir biurų pastatų kylantį Eifelio bokštą, tarsi įpaišytą danguje. Buvau lygiai taip pat nustebinta kaip ir anuomet, kai pirmą kartą išvydau jį iš arti – Janas tada stovėjo šalia manęs, o aš jokiu būdu nesitikėjau, kad bokštas bus nudažytas rūdžių spalva. „Tai juk tik šlove apgaubtas elektros stulpas“, – tada pareiškiau apsimetusi, kad jis manęs nė kiek nesužavėjo, ir užsidirbau geraširdišką niuksą į šonkaulius. Bet šįkart, rausdamasi kišenėje žemėlapio ir nekantraudama susirasti sau lizdelį, jutau, kaip pamažu mane užkloja jaudulio banga. Štai, pagaliau! Nuo šiol Paryžius bus mano namai.

Pirmasis telefono numeris, kurį pastebėjau ir virpančiomis rankomis surinkau netoli esančioje telefono būdelėje, buvo moters, už kelių minučių kelio nuo čia ankštoje palėpėje nuomojančios chambre de bonne – kadaise buvusią tarnų patalpą paskutiniajame įspūdingo akmeninio pastato su sunkiomis dvivėrėmis durimis ir marmuru puoštu fojė aukšte. Iš kambario, į kurį galėjai patekti buvusiais tarnybiniais laiptais, atsivėrė vaizdas į Marso lauką, o tolumoje – tiesiai į patį šlovingąjį elektros stulpą. Bet mano entuziazmas akimirksniu išgaravo dėl dviejų priežasčių – bendro tualeto ir laiptų aikštelėje esančio dušo bei žinios, kad šeimininkė gyvena vienu aukštu žemiau, pernelyg arti, kad jausčiausi jaukiai, todėl nusiminusi grįžau prie taksofono bandyti kito varianto iš savo sąrašo.

Antroji vieta, kurią aplankiau – deux pièces vienuoliktame arrondissement netoli Bastilijos. Daugiabutis buvo iš tų pačių laikų kaip ir anas, pirma apžiūrėtas buržujiškas pastatas, tačiau tuo visi panašumai ir baigėsi. Šis rajonas aiškiai priklausė darbininkų klasei, todėl nebuvo jokių įmantrių ornamentų nei raižytų langų, o 104-ojo rue de la Roquette gatvės namo fasadas dažytas baltai ir be papuošimų. Bet vos įžengusi į vidų pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio ir nieko nelaukdama moviau į artimiausią banką gryninti visų iki paskutinio savo kelionės čekių, kad galėčiau susimokėti užstatą ir baigti šį reikalą. Mano buto šeimininkė mažumėlę kėlė įtarimą – atrodė pribloškianti divorcée, elegantiška, bet susitaršiusi, tarsi ką tik išlipusi iš lovos ir užsimetusi dizainerio kurtus drabužius. Nebuvo jokios nuomos sutarties, o pinigus ji paaiškino man pasiimsianti grynais, užsukusi kiekvieno mėnesio pradžioje. Bet aš tikrai neketinau sukti sau galvos dėl šio neįprasto sandorio. Du kambariai, vonia ir virtuvė už tokią pat kainą kaip anoji palėpė netoli Eifelio bokšto, kurią apžiūrėjau anksčiau. Tiesiog per gerai, kad būtų galima atsisakyti.